Gatvės muzikos diena nėra vien gatvės muzikantų diena. Tai yra renginys, kurio metu bet kas gali tapti gatvės muzikantu. Tai, anot šio projekto iniciatoriaus Andriaus Mamontovo, yra pagrindinė Gatvės muzikos dienos mintis. Apie šeštadienį vyksiantį projektą, įkvepiančią kūrybinę praeitį ir dabartį, ateities planus – žinomo dainų kūrėjo ir atlikėjo pokalbis su portalo skaitytojais. Pokalbis vyko Gedimino prospekte esančiame jaukiame knygyne „Sofoklis“.

– Savaitgalį bus šventė – Gatvės muzikos diena. Andriau, ar Jums tai irgi šventė? Kuo ši diena tokia ypatinga?

– Tai yra tiesiog gera diena, pilna muzikos ir draugiškos atmosferos. Man patinka, kad gatvėse atsiranda daugiau besišypsančių žmonių ir pozityvo, kurio mums kartais taip trūksta.

– Užaugome su jūsų muzika, verkėme su laužo šviesa... Norėčiau jus matyti Lietuvos prezidentu. Tik jūs galite pabandyti ką nors pakeisti...

– Nemanau. Labai glosto savimeilę kai kas nors taip sako kaip jūs, bet norėčiau išlikti sveiko ir realistiško požiūrio. Norėčiau likti mėgstamas atlikėjas, o ne nekenčiamas politikas.

– Kaip vertinate atominės elektrinės statybą Lietuvoje ir skalūnų dujų paieškas?

– Kai visas pasaulis bando atsisakyti atominės energetikos, mes kažkodėl kimbame ant tos meškerės. Bet kuriuo atveju, prisiminus LEO LT projektą ir per jį išplautus milijonus, aš netikiu, kad tai švarus reikalas. NETIKIU.

Dėl skalūnų. Labai keista, kad yra tik dvi nuomonės. TAIP arba NE. O kodėl? Ar tik dvi įmanomos? Mes apie skalūnus kalbame taip, lyg jau dabar būtinai turime nuspręsti, ar parsiduoti amerikonams ar tarnauti rusui. Bet galbūt reikėtų kiek palaukti, kol technologijos taps tobulesnės? Galbūt palikti kažką ir mūsų vaikams? Juk pagal dabartinį išgavimo būdą tik 10 proc. esančių dujų būtų išgauta ir jau toje vietoje išgavimas taptų nebeįmanomas. Gal palaukime technologinio progreso, kai bent 20 proc. būtų galima išgauti?

Čia kaip ir gyvenime – kai nežinai, ką daryti, galbūt kol kas nieko nedaryti, kol žinosi tiksliai.

– Ne taip seniai aiškiai išreiškėte savo nuomonę dėl Visagino AE. Kokios apskritai jūsų politinės pažiūros? Ar neplanuojate pasukti į politiką?

– Nežinau, ar tai yra politinės pažiūros. Mano nuomonė kai kuriais klausimais yra tiesiog mano kaip žmogaus nuomonė. Ji nebūtinai atstovauja kokioms nors politinėms kryptims. Politikai nesu sutvertas, nes neturėčiau kantrybės visą laiką šypsotis oponentams ir vaidinti ramų. Greičiausiai būtų momentas, kad nutrūkčiau ir pasiųsčiau... ganėtinai toli.

– Eimunto Nekrošiaus nulipdytas Hamletas, Mario Martinsono kunigas arba „Amayos“ keliautojas – tokie skirtingi, bet kartu panašūs. Mamontoviški. Panašiai talentingai įkūnyti. Ko dar galime tikėtis teatro arba kino scenoje? Kokie artimiausi planai?

– Kol kas mano planas yra koncertai spalio mėnesį. Jiems ir skirtas visas mano laikas dabar. Rašau muziką vienam filmui, bet apie tai dar anksti pasakoti. Aktoriumi savęs nelaikau, todėl ir nesieju jokių konkrečių planų su tuo. Beje, Hamletą šį gruodį Vilniuje suvaidinsime jau paskutinį kartą.

– Kokios religijos pasekėjams save priskirtumėte, jei apskritai tikite Dievu?

– Tai klausimas, kurį vis bandau išsiaiškinti. Nepriklausau jokiai religijai, bet palaikau senojo baltų tikėjimo išpažintojus, nes jie visomis jėgomis stengiasi išsaugoti mūsų šalies kultūrą ir tikrąją tapatybę.

– Per savo karjerą, kuriai nėra lygių Lietuvoje per beveik 30 metų, esate išleidęs daug albumų, kurie tapo visokiais ...iausiais. Ar planuojate dar driokstelėti muzikine prasme? Kokie planai apskritai, gal dar kartą „Euroviziją“ šturmuoti?

– Nieko nenoriu šturmuoti. Aš ne šturmanas.

– Daugelis jaunų žmonių nesuvokia, ką reiškė ar reiškia tarnyba tuometėje sovietinėje kariuomenėje ir kariuomenėje apskritai. Daugeliui tavo bendraamžių tarnyba armijoje asocijuojasi su veltui iššvaistytais dvejais metais. Kiti tai vadina vyriškumo mokykla. Kaip tu leidai tuos metus? Ką tau davė ar atėmė tarnyba armijoje? Jeigu išvis davė ką nors.

– Labai nenorėjau eiti ir esu už profesionalią kariuomenę, kurioje tarnautų tie, kuriems tai būtų profesija. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, mane kariuomenė išmoko nesiskųsti dėl mažų nepatogumų ar neskanaus maisto. Išmokė susitaikymo su aplinkybėmis ir kantrybės. Vienu žodžiu, tokiam personažui kaip aš tai išėjo į gera.

– Kaip manote, ko mūsų visuomenei šiuo metu trūksta labiausiai? Galbūt tolerancijos, empatijos?

– Švietimo ir kultūros. Nuo šių dviejų dalykų prasideda visi kiti ir, tiesą sakant, jais baigiasi....

– Esu didelė jūsų kūrybos gerbėja nuo „Foje“ laikų. Gal galėtumėte atsakyti, dėl kokių priežasčių grupė išsiskyrė?

– Grupė baigė savo gyvavimą, kai išnaudojo visą savo potencialą ir nebenorėjo kartotis. Priežasčių yra daug, bet viena pagrindinių – kiekvienas laikui bėgant pradėjome gyventi gan skirtingus gyvenimus ir mūsų požiūriai į tai, ką darėme kartu, pradėjo skirtis. Galima svarstyti kas būtų, bet tai niekaip nepakeičia to, kas YRA.

– Dėl ko gyvena Andrius Mamontovas?

– Dėl džiaugsmo ir laimės.

– Noriu jums padėkoti už tai, kad neemigravote, kad savo pavyzdžiu įrodėte, jog galima neprarasti populiarumo ir nepardavinėjant savo šeimos (vaikų nuotraukų, intymių istorijų ir t. t.). Sykiu noriu paklausti: kokias studijas rinktumėtės, jei būtumėte abiturientas?

– Nesistengiu gyventi, kad būčiau pavyzdžiu. Ne kiekvienas mano poelgis ar sprendimas yra geras pavyzdys. Turėtumėte atsirinkti kas kartą... Ką studijuočiau? Kinų kalbą.

– Girdėjau, kad visai nevartojate alkoholio. Pasakykite, kaip priėjote iki tokių santykių su juo.

– Didelių ir karštų santykių neturėjau. Tiesiog vieną dieną nusisukome vienas nuo kito ir nebeturime noro atsisukti.

Visas pokalbis čia.