Malonumų tveriami

Andrius Jakučiūnas – 1976 metais gimęs rašytojas, Vilniaus universitete studijavęs klasikinę filologiją, vertęs Ovidijų ir Kalimachą. 1999-aisiais jis išleido novelių rinkinį „Sokrato gyvenimas arba mirtis“, o 2005-ųjų pabaigoje – romaną „Servijaus Galo užrašai“. Keletas pastabų apie pastarąjį.

Romano siužetas plėtojamas antikos laikais, I a. pab. – II a. pr. senovės Romoje. Istorinis fonas nėra detalizuotas, nors gana autentiškas. Pasakojimas „klastojamas“ imituojant antikinį stilių, perfrazuojant (cituojant) antikinės filosofijos tekstus ir platoniškuosius dialogus, lotyniškąja tradicija kuriant eilėraščius. Stilius gana įmantrus.

Knygą sudaro dvi viena kitą papildančios dalys. Pirmojoje – „Paskirties siautėjimai“ – pagrindinis knygos veikėjas Servijus Galas („gallus“ lot. – gaidys) nuosekliai dėsto savo, luošio, homoseksualios meilės ir kančių, balso praradimo istoriją (vieną rytą prabunda ir pradeda kakariekuoti), analizuoja savyje gyvenančią paskirtį – destruktyvią galią, dėl kurios visi jo mylimi, artimi žmonės tai žūva, tai nusižudo. Antroji dalis - „Gandų knyga“, – sudaryta iš paradoksalių žaismingų miniatiūrų, daugeliui primins G. Beresnevičiaus „Pabėgusio dvaro“ istorijas, anekdotines situacijas, nors antikinis filosofinis pagrindas jose akivaizdus („Žmonės klausė Arijaus, ką jis mano apie amžinybę. Pranašas atsakė, kad ji, kaip ir lazda, turi du galus. Vienas iš jų – gimimas, kitas – mirtis. Iš čia ir posakis „amžinybė kaip lazda“ (Aeternitas baculina)“ - p. 193).

Servijus Galas turi savyje ne tik griovėjo, bet ir tvėrėjo savybių. Jį, pragydusį gaidžiu, išjuoktą žmonių, atstumtą motinos, mylimasis Arijus paskatina kurti. Ir Servijus kuria: iš pradžių gamina figūrėles iš vištašūdžių, plunksnų ir siūlų, vėliau – kuria poeziją. Taip jame tarytum įsikūnija vienas iš hokitų gyvenimo principų „Alfa, bet omega“.

Personažų paveikslai ryškūs, groteskiški, ir nors kartais jų veiksmams pristinga vidinės motyvacijos, mistifikuotas kvazireliginis fonas iš anksto pateisina iracionalius poelgius. Juolab kad nė vienas personažas nėra iki galo „tikras“, kadangi yra projektuojamas ne tik per pagrindinio veikėjo patirčių ir suvokimo prizmę, bet ir formuojamas gandų, vienos kitą neigiančių paskalų.

Romane „Servijaus Galo užrašai“ aprašoma aistringa homoseksuali meilė, pasakojama apie tariamą hokitų religiją (hedonistinė krikščionybės atmaina), jos ritualus, apsišaukėlius ir išminčius; studijuojama hedonizmo filosofija. „Koks gi kitas dalykas mums gali būti taip brangus, kaip Malonumas, kuris, sakau jums, ne tik turi dievišką prigimtį, bet pats yra Dievas, pasaulio ir žmonių valdovas! ...> Netgi tie, kurie atsisakę savo turto, žmonos bei vaikų klaidžioja alkani iš miesto į miestą ir skelbia visokių netikrų dievų mokymą, netgi jie, sakau, yra to paties malonumo didžiausi gerbėjai ir vergai, mat renkasi verčiau laikiną nemalonumą žemėje, kad galėtų mėgautis malonumais amžinajame gyvenime, kurį žada jų dievai ir dievukai“ (p. 186-187). Šiek tiek ironijos, šiek tiek sarkazmo bei kritikos krikščionybei.... Autorius tarsi svarsto, kaip toje netikrų vertybių, pranašų ir daugdievystės epochoje gali jaustis paprastas žmogus. Kiek netikėtas kūrinys lietuvių romano kontekste, tačiau stokojantis kažin ko savito... Reikia įdėmiau patyrinėti.