Magiško teksto grimasos

Lietuviškosios literatūros magė Jolita Skablauskaitė „išbūrė“ dar vieną knygą – romaną „Brudenis“. Joje vėl tiršta siurrealistinių vaizdų, bjaurio ir egzaltuoto grožio, kontrastų, neįprastų vardų, dekoratyvumo, savitikslės mistikos. K.Navakas pajuokavo: „Būsimų J.Skablauskaitės knygų puslapiai turėtų patys verstis, magijos jose vis daugiau.“ Gal netolimoje ateityje J.Skablauskaitės knygos pačios save ir skaitys?

Pagrindinis veikėjas Brudenis – redaktorius, turintis „labai gerą poetinį skonį“, bet pats niekada nebandęs rašyti eilėraščių. Kartais jis leidžia laiką vasarnamyje, geria degtinę, piešia ir rašo siaubo apsakymus, sanguliauja su savo seserimi Jovase. „Jo vardas Brudenis, t.y. Prūsija (Brudennen abir Brutin). Aš esu agatyrsas. Mąstė. Privalau to nepamiršti. Todėl ir nešioju auksinę apyrankę ir antkaklį. Vartoju mėlynus kūndažius, žinoma, tik po drabužiais mėlynuoja tos ryškios didelės dėmės. Jų labai daug. Mano seneliai iš ten kilę. Prūsija – Lietuvos galva, rašė Ričardas Gavelis „Vilniaus Pokeryje“. Aš esu Brudenis. Niekada nepamiršiu. Atmintinai moku visus J.Bobrovskio eilėraščius.“ (p. 14).

Kiti romano veikėjai irgi „kitokie“: Kordelijos lunarinė prigimtis jai diktuoja tobulus demoniškus eilėraščius, Teodora Višomirskienė skleidžia siaubingą smarsą, kuris ir audrina, ir vimdo; Jovasė – „žmona-sesuo, žaliaakė fauniška esybė“ (p. 56) – iš esmės laukinė, neprijaukinama, negalinti gyventi civilizacijoje. Jos vitališkumas skleidžiasi tik gamtoje. Apskritai, gamtiškasis pasaulis J.Skablauskaitės tekstuose visada tikresnis nei miesto erdvė.

Palyginti su prieš porą metų pasirodžiusiu romanu „Septyniadangė erdvė“, „Brudenis“ kur kas nuoseklesnis, intensyvesnis, žodžiai labiau suvaldyti, tačiau vėl, regisi, jų per daug; pasigendama teksto švaros, motyvuotesnių personažų psichologinių charakteristikų. Amorfiškumas, mistiškųjų veikėjų ir metaforų gausa parazitiškai blaško dėmesį.

J.Skablauskaitės veikėjai gyvena kažkur tarp nakties ir dienos, gamtos ir civilizacijos, sapno ir būdravimo; jie priklauso fantastikos ir realybės kategorijoms: „Rytas buvo sklidinas kvapų ir sparnų šlamesio. Balkšva, nuodinga migla vyniojosi namų stogais, karnizais, paslėpė žmonių veidus, beveik ištirpdė bažnyčią, vietoje jos – blyškus, švelniai pasidabruotas brūkšnelis. Erdvė buvo sklidina pilkšvos šviesos. Nuslinko bedvasis, kvėštelėjęs į rudens pabaigos ūkus. Melodingai vilnijanti migla savaip rodė daiktus, pastatus ir žmones – balzganų šešėlių karalystė; nuslėptaveidžiai joje buvo patys gražiausi. Gatvės žibintai mirkčiojo it šmėkložvakės“ (p. 241).

Teatralizuotoje, karnavališkoje romano teksto eisenoje žengia siurrealistiniais papuošalais išsidabinusi mirtis ir meilė, nestinga su kultūros kontekstais susijusios simbolikos, stiprios fantazijos. Ir vis dėlto kažko stinga – kad ir įdėmesnio, ilgėlesnio stabtelėjimo ties tuo, kas atrandama...