Žymios pasaulinio masto intelektualės gydytojos, psichologės ir didžios mokytojos Marijos Montessori (1870–1952) įkvėpta, M.Kuraitytė-Varnienė kartu su sutuoktiniu, žinomu Lietuvos dailininku Adomu Varnu (1879–1979) paskyrė gyvenimą vaiko asmenybės ugdymo idėjai, M.Montessori žinių ir praktinio darbo su vaikais patirties sklaidai. Tai buvo pionieriška veikla. Tik tikėjimas, charakterio tvirtumas, meilė, visuotinis atsidavimas ir pasitikėjimas ateitimi – vaiku – leido M.Kuraitytei-Varnienei sudaiginti montesorystės daigelį tarpukario Lietuvoje, jam nenunykti Antrojo pasaulinio karo audrose, išlikti karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir įsitvirtinti JAV – beje, ne tik lietuvių išeivių vaikų širdyse.

Pedagoginio kelio pradžia

M.Kuraitytės-Varnienės gyvenimo paletėje – ypatinga spalvų gausa tėvo Andriaus Kuraičio rūpestingumu bei materialia gerove buvo apgaubta vaikystė ir jaunystė. Gyvenimas būdingas XIX a. antrosios pusės aukštuomenei: nerūpestingos vasaros tėvo dvare Lietuvoje, o žiemos – Sankt Peterburge, Maskvoje, paskirtos kultūriniam lavinimuisi ir mokslui.

Tai laikas, pažymėtas romantiškai idealizuotu kaimo žmonių mokymu Lietuvoje ir lietuvybės, tautiškumo puoselėjimu bei kokybiškomis studijomis Rusijoje. M.Kuraitytė-Varnienė 1906 m. baigė dr. Otto ginekologijos institutą (dėl amžiaus cenzo negalėjo studijuoti medicinos mokslų universitete), 1908 m. pedagoginius kursus Ženevos universitete, 1910 m. – gimnastikos ir pedagoginių žaidimų dvimečius kursus Sankt Peterburge.

Tačiau ne viskas buvo šviesu ir paprasta – Kuraičių šeimai nepavyko išvengti skaudžių praradimų, didelių išgyvenimų. 1906 m. mirus tėvui, 1915 m. – M.Kuraitytės-Varnienės sužadėtiniui, lietuvių filosofijos pradininkui Romanui (Ramūnui) Bytautui (1886–1915), įsibėgėjant Pirmajam pasauliniam karui, aušo naujų išbandymų metas.

1919 m., turbūt suvedus likimui, Vilniuje Marija susituokė su gyvenimo jau vėtytu ir mėtytu dailininku Adomu Varnu. Tai buvo ne tik stiprių, charizmatiškų ir kuriančių asmenybių sąjunga. Su A.Varnu pažymėta nauja M. Kuraitytės-Varnienės pedagoginio kelio, švietėjiško gyvenimo kryptis.

M.Montessori atradimo džiaugsmas

Būtent būnant drauge Marijai ir Adomui Varnams buvo lemta atrasti M.Montessori. Jos skelbiamas mokymas tapo Varnų tolesniu bendro gyvenimo kelrodžiu, siekiu gyvenimą skirti vaikams.

Varnų ir M.Montessori komandai pasipildžius uolia krikščioniškų vertybių puoselėtoja Domicele Petrutyte (1913–2010), Lietuvoje atsirado novatoriškas vaikų dvasinės, socialinės, psichinės ir fizinės raidos pasaulis. 1934 m. M.Montessori idėjų šalininkai Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, Stasys Šalkauskis, Marija ir Adomas Varnai įsteigė Lietuvos M.Montessori draugiją.

1930 m. Romoje ir 1934 m. Nicoje baigusi M.Montessori kursus M.Kuraitytė-Varnienė įgijo teisę atstovauti M.Montessori mokymui Lietuvoje. Ji ėmė skaityti paskaitas motinoms apie montesorinės draugijos vedamus darželius, vaiko laisvę, drausmę, bausmes, jo asmenybės gerbimą, vedė ikimokyklinio ugdymo kursus darželių auklėtojoms, vienuolėms.

M.Kuraitytės-Varnienės vedami praktiniai užsiėmimai vyko jos įkurtuose vaikų nameliuose Kaune, Žaliakalnyje. Tai buvo išskirtinė Lietuvoje laimingų vaikų pasaulio sala. Dailininko A.Varno sukurti ir pagaminti baldeliai, darbo įrankiai mažiesiems, specialios loginio mąstymo, erdvinio pasaulio suvokimo, įvairiausios meninio ir kūrybinio lavinimo priemonės leido atsiskleisti neapsakomai turtingam mažųjų dvasiniam pasauliui.

1937 m. Kopenhagoje M.Montessori kongrese A.Varnas skaitė pranešimą apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, naudodamas geometrinių formų figūras, intarpus, spalvotus pieštukus, kurie padeda vaikams išsiugdyti menišką suvokimą tiek formų kompozicijoje, tiek derinant spalvas.

M.Montessori nešama žinia apie ateities vaiką, artima draugystė, profesinis bendradarbiavimas su pačia mokytoja, jos sūnumi Mario, Varnams ir D.Petrutytei buvo jų gyvenimo pamatas. Kaip yra pasakęs M.Montessori sūnus Mario, tai buvo "trys gyvenimai, gyvenantys M.Montessori tikėjimo šviesoje".

Kritikos ir karo audrose

M.Montessori mokymo įtvirtinimas Lietuvoje nebuvo lengvas. Tik įvairiapusį pedagoginį išsilavinimą ir didžiulę darbo patirtį turinti M.Kuraitytė-Varnienė galėjo atlaikyti spaudimą iš žymių to meto Lietuvos pedagogų, nevengusių kritikuoti tiek montesorinius mokymo principus, tiek pačios M.Kuraitytės-Varnienės veiklą.

Spaudoje ir atvirose diskusijose M.Kuraitytei-Varnienei teko polemizuoti su prof. Jonu Gudaičiu-Vabalu, pedagogu Vytautu Augustausku (Augustaičiu), neleisti sumenkinti tauraus M.Montessori mokymo pagrindų. Periodiniuose leidiniuose "Židinys", "Naujoji Romuva", "Motina ir vaikas" ir kt., radijo valandėlėse, konferencijose M.Kuraitytė-Varnienė skelbė M.Montessori žodį, pristatydavo mokymo esmę, lygino su kitomis ikimokyklinio ugdymo sistemomis, pabrėžė itin platų M.Montessori mokyklų paplitimo arealą: nuo krikščioniškų Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos kraštų iki budistinių Azijos šalių.

M.Kuraitytė-Varnienė pabrėždavo, kad M.Montessori vaikų ugdymo kelias grįstas mokslinės pedagogikos pagrindais. Teigė, kad M.Montessori mokymo stiprybė slypi pedagoginį dėmesio centrą perkeliant nuo šeimos ir mokyklos, nuo visuomenės ir valstybės, nuo gamtos ir gyvenimo į patį vaiką.

"Žmogaus asmenybės svarbiausiu formuotoju yra pati besiveržianti gyventi ir augti būtybė ir jos gimtosios galios – pats vaikas formuoja savo žmogiškas vertybes: individo, visuomenines, tautines ir dorovines. Visa aplinka tėra patarnaujamos priemonės, bet ne vadovaujami pradai. Svarbiausias M.Montessori sistemos principas – saviaukla ir veikimo laisvė. M.Montessori leidžia vaikui išvystyti savarankišką veiklumą tvarkos, teisingumo ir socialinių santykių ribose. Tvarkingai sudarytoje aplinkoje vaikui duodama laisvė daryti visa, kas padeda jo asmenybei formuotis tvarkos ribose, kurios sąlygoja intelektualinę ir socialinę laisvę ir kurios saugoja jo asmenybę nuo nekonstruktyvaus palaidumo, nes vaikas iš prigimties yra linkęs į tvarką. Montesoriška ugdymo aplinka nuteikia vaiką į tokį veiklumą, kuriame plėtojasi jo didžiųjų ir mažųjų raumenų veiksmai, vykdomas judesių susiklausymas, pojūčių miklumas, dėmesio susitelkimas, valingumas, ištvermingumas, iniciatyva bei savarankiškumas, nuovokos miklumas ir nuosaikumas, vaizduotės ir jausmų teisingas, ne iliuzinis santykiavimas su tikrove. Montesoriški gyvenimo pratimai yra metodiškai surišti su spontaniška vaiko veikla, per kurią vaikas deda pagrindus savarankiškumui, darbštumui bei ištvermingumui", – tai citata iš rankraštinio M.Kuraitytės-Varnienės palikimo, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus archyvinės bylos.

Siekdami pagrįsti M.Montessori mokymo taikomumą Lietuvos švietimo sistemoje, A. ir M.Varnai išleido knygelę "Kodėl Montesorinis auklėjimo metodas gali būti naudojamas Lietuvoje" (Kaunas, 1938).

Antrojo pasaulinio karo sūkurys į savo verpetus įsuko M. ir A.Varnus, D.Petrutytę. 1944 m. – jie jau karo pabėgėliai Vokietijoje, Ravensburgo DP stovykloje. Tačiau M.Montessori idėjos netrukus pasklido ir išeivijoje. 1945 m. M.Kuraitytė-Varnienė ir D.Petrutytė įsteigė Ravensburgo lietuvių montesorinę mokyklą. 1949 m., persikėlusi į JAV, patyrė imigrantų dalią: teko mokytis anglų kalbos, dirbti nekvalifikuotą darbą, būnant garbaus amžiaus ir vėl ieškoti savo vietos po saule. Tačiau "galimybių" šalyje 1958 m. D.Petrutytė ir M.Kuraitytė-Varnienė įsteigė Amerikos lietuvių M.Montessori draugiją, o 1959 m. Marijos ir Adomo Varnų namuose Čikagoje įkūrė mokyklėlę "Vaikų židinėlis".

Pašaukimas – gyvenimą skirti vaikams – neliko nepastebėtas JAV švietimo sistemos atstovų. M.Montessori praktikos patirties iš M.Kuraitytės-Varnienės ir D.Petrutytės sėmėsi JAV M.Montessori sąjūdžio organizatorė Nancy Rambusch. M.Kuraitytės-Varnienės ir D.Petrutytės paskleistoms M.Montessori idėjoms pavyko prigyti ir suklestėti JAV.

Palikimas grįžo į Lietuvą

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje yra saugomos unikalios M.Montessori vaikų lavinimo priemonės, originalios pavienės fotografijos, vaikų rašiniai, piešiniai.

M.Kuraitytės-Varnienės valia XX a. pabaigoje D.Petrutytė Onai Matulaitytei-Keturkienei perdavė, kad į Lietuvą būtų sugrąžintos A. ir M.Varnų pagamintos mokymo priemonės, tautinio auklėjimo, istoriniai albumai, Čikagoje gaminti M.Montessori mokymo daiktai.

Kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis buvo sukurta ši mokomoji daiktinė, vaizdinė medžiaga, jos išsaugojimas ir sugrąžinimas į Lietuvą, liudija apie M. ir A.Varnų bei D.Petrutytės brandų požiūrį į lietuvybę, taurų įsipareigojimą puoselėti tautos istoriją, papročius, perduoti tai montesoriškai ugdomai jaunąjai kartai.

Didelė dalis O.Matulaitytės-Keturkienės iš JAV pargabento Varnų montesorinio palikimo buvo patikėta saugoti Lietuvos švietimo istorijos muziejuje. Siekiant populiarinti M.Montessori mokymą, priminti jo istorinę raidą Lietuvoje bei puoselėti M.Kuraitytės-Varnienės atminimą, 2016 m. muziejuje parengtas projektas "Kelias į vaiko širdį. Pedagogei M.Varnienei – 130". Bendradarbiaujant su Kauno M.Montessori vaikų ugdymo centrų pedagogais, rudenį muziejuje lankytojams bus pristatyta spalvinga interaktyvi edukacinė paroda.