Liūdnas monstras

F. Sagan romanas „Sveikas, liūdesy“ lietuvių kalba išleistas bene trečią kartą. Galima spėlioti, kiek jų (leidimų) buvo autorės gimtojoje Prancūzijoje, kiek šis romanas susilaukė vertimų, bet pakaktų pasakyti „daug“, kad tai būtų tiesa. Kai kam galbūt netgi teko matyti šio romano ekranizaciją - 1957 m. O. Premingerio (Didžioji Britanija) režisuotą kino filmą...

Ne kiekvienas debiutuojantis rašytojas pirmuoju kūriniu sugeba į save atkreipti visuomenės ir literatūros kritikos dėmesį, o štai F. Sagan pavyko: devyniolikmetės autorės romanas ne tik sukėlė sensaciją, tapo perkamiausia knyga, bet ir mūsų dienomis nurodomas kaip vienas geriausių XX a. Europos literatūros pavyzdžių.

Apskritai tai romanas – jaunam žmogui ir „apie jauną žmogų“. Pagrindinė romano veikėja Sesilė – septyniolikmetė, kartu su tėvu atostogaujanti Prancūzijos Rivjeroje. Sesilės tėvas – žavus, nuolat apsuptas jaunų kvailokų gražuolių, klestintis reklamos verslo atstovas, kurio prabangiame gyvenime daug linksmybių, šampano, brangių drabužių ir t.t. Sesilė – netradicinio ir „amoralaus“ gyvenimo atstovė - mėgaujasi gyvenimu be įsipareigojimų, todėl lengvai „pakenčia“ tėvo meilužes, kurios, nė nesitikėdamos rimtesnių santykių, nuolat keičiasi. Atostogaudama ji pati susipažįsta su patraukliu studentu Siriliu ir aptinka, kad seksas ir be meilės yra nuostabus dalykas... Sunerimstama tada, kai keturiasdešimtmetis Reimondas – Sesilės tėvas - nusprendžia vesti bendraamžę Aną (paskutinė „mylimoji“ Elzė – turi pasitraukti) - gražią, inteligentišką, vertinančią pastovumą, ištikimybę ir atsakomybę modeliuotoją. Sesilė imasi klastos ir, rafinuotai manipuliuodama žmonėmis, jų jausmais, aukodama savo pačios ramią, saugią ateitį, sugeba „išsaugoti“ nepriklausomą, o vis dėlto paviršutinišką gyvenimą, kuriame nėra vietos sentimentalumui, prieraišumui ir įsipareigojimams („Nuodėmė – vienintelė ryški nata dabartiniame pasaulyje“ – šią O. Vaildo mintį Sesilė kartodavo įsitikinusi absoliučiu jos teisingumu). Būtent dėl to romanas šokiravo susikausčiusią ir drovią šeštojo dešimtmečio visuomenę (katalikų bažnyčia netgi reikalavo neleisti šiai knygai patekti į jaunų žmonių rankas). Nors laikmetis jau kitas, bet „mažojo monstro“ (taip buvo pavadinta knygos autorė ir jos veikėja) intrigos išlieka įtaigios ir leidžia stebėtis jaunos autorės branda bei išmintimi...

Romanui pavadinimas „Sveikas, liūdesy“ nepaprastai tinka: nors pasakojama istorija baigiasi dramatiškai, nors „tarp eilučių“ pulsuojanti turtingų žmonių gyvenimo melancholija ir inercija juntama, vis dėlto, užvertus paskutinį puslapį, telieka liūdesys (gana abstraktus, išpuoselėtas) ir vienišumo jausmas – F. Sagan dažnai vadinama „vienatvės stiliste“. Kaip teigia kritikai, savo pirmuoju romanu F. Sagan užbėko „už akių“ šių dienų kultūrai, kuri atvirkščiai – jau ilgisi „amžinos“ meilės, nors žino, kad ji – trumpalaikė...

Lietuviškai dar galima perskaityti: „Truputis saulės šaltam vandeny“, „Po mėnesio, po metų“, „Ar mėgstate Bramsą?“, „Kapituliacijos signalas“, „Netekęs vilties“, „Prarastas profilis“ – tai romanai, pasakojantys apie sudėtingus žmonių santykius, beprasmį egzistavimą ir egzistencijos nuobodulį...