Lito dvikova su muštiniu

Dulkėtu keliu

Istoriko Andriaus Grodžio teigimu, idėja, kad Lietuvai reikia nacionalinės valiutos, kilo dar 1919-ųjų pradžioje: „Jau tada buvo norėta įvesti lietuviškus pinigus, tačiau Lietuva buvo ekonomiškai priklausoma nuo Vokietijos. Tuo metu reikėjo kurti karines pajėgas ir trūko padengiamųjų vertybių. Dėl to dar 1919 m. pradžioje Lietuva norėjo pasiskolinti pinigų iš Didžiosios Britanijos, kurie taptų nacionalinės valiutos stabilumo garantu. Nepaisant ekonominių sunkumų, tų pačių metų viduryje planuota įvesti piniginį vienetą muštinį, tačiau tam sukliudė tebesitęsusios nepriklausomybės kovos.”

Be to, kaip knygoje „Pinigai Lietuvoje 1915–1944“ teigia Vladas Terleckas, tik 1921 m. buvo sugrįžta prie plano įvesti nacionalinę valiutą. Tuo metu Lietuvos biudžetas buvo subalansuotas, prekybos balansas teigiamas, tačiau augo infliacija dėl nuolat krintančio Vokietijos markės kurso. Markės nuvertėjimas, sekęs po Versalio sutarties, kai Vokietijai buvo nustatytos reparacijos, paveikė ir Lietuvą, kurioje cirkuliavo auksinai, anksčiau buvę ostmarkėmis.

Pradžia: pirmieji tarpukario Lietuvos pinigai buvo popieriniai – tiek litai, tiek centai. / Pinigų muziejaus archyvo nuotr.

Nuolat pinganti markė skatino Vokietiją išsaugoti ekonominę uniją su Lietuva dėl dvišalės prekybos. Dėl to Vokietijos derybininkams buvo svarbu įrodyti, kad būsima lietuvių nacionalinė valiuta bus silpna. Vis dėlto markės kurso kritimas, kuris 1921 m. siekė 97,8 proc., nebuvo naudingas Lietuvai, todėl buvo nuspręsta anksčiau nei 1923 m. įvesti nacionalinę valiutą.

Daugelis Seimo narių siūlė valiutai įvairius vardus: dolerį, kirptuką, lietą, litą, muštinį, lyrą, vytį, auksiną ar ruginį.

1921 m. pradėtas ruošti savų pinigų išleidimo projektas, kuriam ėmėsi vadovauti finansų, prekybos ir pramonės ministras Ernestas Galvanauskas. Galų gale 1922 m. pavasarį Vyriausybės aprobuotas įstatymas tų pačių metų vasarą buvo perduotas Steigiamajam Seimui, tačiau daugiausia klausimų kėlė piniginio vieneto pavadinimas.

Vardo paieškos

Anot istoriko A.Grodžio, dar 1919 m. pradžioje buvo nuspręsta naujajai Lietuvos valiutai suteikti muštinio pavadinimą: „1919 m. Vyriausybė nusprendė naują valiutą pavadinti muštiniu, tačiau dėl lėšų stokos pinigų spausdinimui ir nestabilaus biudžeto plano įgyvendinti nepavyko. 1922 m. ruošiant savų pinigų projektą daugelis Seimo narių siūlė valiutai įvairius vardus: dolerį, kirptuką, lietą, litą, muštinį, lyrą, vytį, auksiną ar ruginį. Muštinio pavadinimą valiutai palaikė daugelis, nes tuo pačiu vardu XVIII a. LDK buvo vadinami dukatai.”

Vis dėlto muštinis liko lito šešėlyje, nes didžiąja balsų dauguma Seimas pasisakė už litą ir centą. Patvirtinus valiutos pavadinimą, toliau vyko pinigų spausdinimo darbai, kurie nebuvo sėkmingi. Iš pradžių Vyriausybė nutarė spausdinti pinigus Čekoslovakijoje ir pasirašė sutartį su A.Hasės spaustuve. Deja, pinigai Prahoje galėjo būti išspausdinti tik 1923 m., todėl Vyriausybė buvo priversta ieškoti alternatyvų. Siekiant paskubinti litų išleidimą į apyvartą, buvo pasirašyta sutartis su O.Elsnerio pinigų spaustuve Berlyne.

Pagal susitarimą, Vokietijoje pinigų banknotai buvo atspausdinti per tris savaites, tačiau tik dviejų spalvų ir ant prastesnio popieriaus. Dėl to pirmaisiais lito gyvavimo metais nebuvo pasitikima naująja valiuta, banknotai gana dažnai buvo padirbinėjami.

Nepasitikėjimas įveiktas

„Ar tik ne per brangūs tokie eksperimentai?“ – tokį klausimą 1922 m. rugpjūčio 15 d. „Tėvynės balso“ laikraščio straipsnyje „Finansinė alkemija“ iškėlė tautininkas A.Voldemaras. Buvęs ministras pirmininkas kartu su Antanu Smetona itin kritikavo lito įvedimą dėl įvairių priežasčių.

Pradžia: pirmieji tarpukario Lietuvos pinigai buvo popieriniai – tiek litai, tiek centai. / Pinigų muziejaus archyvo nuotr.

Pirmiausia, anot A.Voldemaro, lito pavadinimas buvo nusižiūrėtas nuo latvių lato ir visiškai neteisingas: „Iš krašto vardo Latvija latviai sudarė savo „latą“, mūsiškiai iš „Litva“ – litą.“ Be to, buvęs ministras pirmininkas manė, kad valiuta dėl Lietuvos vardo turėjo būti lietas, o auksino atsisakymas turėjo reikšti milijoninius nuostolius.

Galima sakyti, kad tautininkų partijos atstovo priešinimasis pinigų reformai – natūralus, nes tuo metu jo nebuvo ministrų kabinete.

Be to, priešinimasis pinigų reformai kilo ne tik iš tautininkų, bet ir iš verslininkų, ūkininkų. Dėl nepasitikėjimo naująja valiuta daugelis verslininkų, prekybininkų ir ūkininkų liko prie auksino. Dalis ūkininkų atsisakė tiekti savo produktus arba parduodavo tik už auksinus, manydami, kad lito kursas gali žlugti.

Vis dėlto spartėjantis markės kurso kritimas iš apyvartos išstūmė auksiną, tačiau Lietuvos valiutų rinkoje išliko svarbus JAV doleris. Iki pat 1923 m. vasario mokesčius buvo galima susimokėti doleriais, todėl JAV valiuta Lietuvoje ir toliau cirkuliavo.

Baimė litui neįsitvirtino visuomenėje, todėl netgi ir po 1990 m. kovo 11 d. buvo vėl įvesta nacionalinė, tarpukariu gimusi, valiuta.