„Classic-Openair“ festivalyje maestro Vytautą Juozapaitį sužavėjo kolegos

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistas, Muzikos ir teatro akademijos docentas Vytautas Juozapaitis grįžo iš gastrolių Šveicarijoje, kur sėkmingai dalyvavo tarptautiniame operos festivalyje „Classic-Openair“. Aštuonioliktą kartą Zoloturno mieste vykusi unikali operos šventė po atviru dangumi kasmet sutraukia dešimtis tūkstančių operos gurmanų. Dvi savaites jie galėjo mėgautis aukščiausio lygio operos spektakliais.
Lietuvos nacionalinės premijos laureatas V.Juozapaitis festivalyje atliko Enrico vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Liucia di Lammermoor“ ir Renato vaidmenį Giuseppe Verdi „Kaukių baliuje“ bei dalyvavo didingame Gala koncerte.

– Ar, turėdama tiek daug talentingų ir pasaulyje vertinamų solistų, Lietuva galėtų surengti panašią tradicinę operos šventę?
– Drįstu teigti, kad LNOBT savo sceniniais pastatymais bei atlikimo kokybe ne tik nenusileidžia pasauliniam lygiui, bet kai kuriais aspektais yra pranašesnis. Tad  jokių kliūčių rengti tokio pobūdžio operos šventėms nėra. Tai galėtų tapti stipriu traukos centru ir Europos kultūrinio turizmo žemėlapyje. Tačiau be valstybinės paramos ir palankaus visuomenės požiūrio surengti tokį festivalį sunku, net neįmanoma.
– Ar daug pasaulyje tokių festivalių kaip „Classic-Openair“?
– Pasaulyje yra keliasdešimt garsių festivalių, kuriuose atliekamos įvairių epochų ir kompozitorių sukurtos operos. Man mieliausi tie, kuriuose pats dalyvavau. „Classic-Openair“ artimas sielai jau vien todėl, kad šiemet ketvirtą kartą iš eilės atstovavau Lietuvai.
– Kaip solistai patenka į operos festivalį Zoloturne?
– Prieš penkerius metus festivalio įkūrėjas ir meno vadovas Dino Arici buvo atvykęs į Vilnių ir čia Lietuvos dainininkams surengė perklausą. Po jos gavau kvietimą atlikti Don Giovanni partiją W.A. Mozarto operoje „Don Giovanni“ 15-ajame jubiliejiniame festivalyje. Tąsyk buvo surengtas ir didžiulis operinės muzikos atlikėjų koncertas, kuris įamžintas kompaktinėje plokštelėje. Tais pačiais metais Don Otavijaus vaidmuo operoje „Don Giovanni“ buvo patikėtas lietuvių tenorui Kęstučiui Alčiauskiui.
– Šiemet festivalyje dalyvavote labai aktyviai: du vaidmenys ir baigiamasis koncertas. Kiek tai reikšminga jums ir jūsų karjerai?
– Kiekvienas išėjimas į operos sceną reikšmingas savaime. Kad ir kur jis būtų: Jungtinėse Valstijose ar Belgijoje, Rusijoje ar Lietuvoje. Kiekvienas geras pasirodymas teikia vilčių, kad tokia šventė dar gali pasikartoti. Na, o nesėkmės atveju, tai gali būti ir paskutinis „pasispardymas“.
Kita vertus, kiekvienas operos vaidmuo teikia man didžiulį dvasinį ir fizinį malonumą. O jeigu šalia yra pasaulinio lygio partneriai, iš kurių dar gali pasimokyti – tas jausmas pereina į palaimos būseną.
– Kokius šio festivalio scenos partnerius išskirtumėte?
– Festivalyje kasmet galima išgirsti ir pamatyti tarptautinio masto žvaigždžių, apie kurias sklinda legendos. Šiemet man teko garbė ir malonumas dainuoti su italų tenoru Mario Malagnini, bulgarų tenoru Boiko Zvetanovu, amerikiete sopranu Michele Crider, kurios dainavimas mane tiesiog pakerėjo. O toks jausmas mane apima retai.
– Kvietimą dalyvauti festivalyje gavote dviem metams į priekį. Kokie kiti artimiausi kūrybos planai?
– Atsakydamas į klausimą apie planus, visada prisimenu vieną patarlę: „Jei nori prajuokint Dievą – papasakok jam apie savo planus.“ Planų daug: vieni realūs, susiję su jau pasirašytais kontraktais užsienyje (dar iki Naujųjų metų turiu kvietimus dainuoti Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje) ar su numatytais LNOBT pastatymais. Kiti – visiškai beprotiški, kurių įgyvendinimas gali „supurtyti“ Lietuvos muzikinę visuomenę.