Lietuvos liaudies buities muziejus: ilgas kelias link dabarties

Lietuvos liaudies buities muziejaus (LLBM) kelias iki dabartinių savo namų Kaišiadorių rajono Pievelių kaime buvo ganėtinai ilgas. Išrinkti vietą muziejui ir jį įkurti užtruko net 35 metus. Pasibaigus Vietovardžių metams verta prisiminti kelis muziejaus istorijos momentus.

Planai – dar prieškariu

Tarpukario Lietuvoje daug kalbėta, svarstyta, rašyta apie muziejaus po atviru dangumi (tuomet vadinto Tėviškės arba Oro) organizavimą ir statybą. Latviai jau 1924 m. buvo sėkmingai Rygos miesto pakraštyje įkūrę Brivdabas muziejų, o lietuviams sekėsi daug sunkiau. Lietuviško muziejaus organizavimu rūpinosi įvairios organizacijos, taip pat pavieniai asmenys.

Vieta muziejui buvo pradėta rinkti nuo 1930 m., kai iškilo klausimas, kur būtų galima perkelti medinę, dar kirviu suręstą Perlojos bažnyčią. Tuo metu Perlojoje jau statyta nauja mūrinė neogotikinė bažnyčia, o senąją ketinta nugriauti. Vytauto Didžiojo komiteto sudaryta komisija pasiūlė muziejų statyti 30–40 ha plote, jungiant jį su Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodu. Nors universitetas sutiko, šio sumanymo neparėmė Žemės ūkio ministerija.

1934 m. Valstybinės archeologijos komisijos narys fizikas ir etnografas prof. Ignas Končius savo rašte Švietimo ministerijai išreiškė mintį, kad muziejui kurti geriausiai tiktų Vytauto kalnas ir Ąžuolynas su Adomo Mickevičiaus slėniu Kaune, tačiau vyriausybė projektui lėšų nepaskyrė.

Nuo 1936 m. į muziejaus organizavimo projektų srautą įsijungė Vytauto Didžiojo karo muziejus. Apžiūrėjusi visus valstybinių žemių plotus prie Kauno, jo taryba nutarė, kad geriausiai muziejui tiktų Jono Basanavičiaus parko Panemunėje dalis (apie 30 ha žemės). Netrukus pradėta apžiūrinėti į būsimą muziejų keltinus pastatus. Buvo pasiūlyta XVIII a. antroje pusėje statyta medinė barokinė Papilio (Biržų rajonas) bažnyčia. Tačiau užprotestavus Panemunės kurorto tarybai, Žemės ūkio ministerija atšaukė duotą leidimą muziejui ir darbai nutrūko, o bažnyčia buvo nugriauta. VDU atstovai statyboms vėl pasiūlė Botanikos sodą, prašydami, kad 1938 m. čia būtų įkurdinti pirmieji eksponatai.

Tikra: į muziejų perkeltas tvartas iš Pievelių kaimo / A. Kubiliaus nuotr.

Tebesitęsiant valstybinių įstaigų susirašinėjimams, konkrečią muziejaus po atviru dangumi steigimo pradžią vis dėlto padarė ūkinė organizacija – Žemės ūkio rūmai. Jie dar 1930 m. įkūrė muziejų Parodos aikštėje Kaune. Labai mažoje, tik 7 ha teritorijoje pastatyti keli pastatai (pirmasis – numas su atvira ugniaviete iš Vainaičių kaimo, Telšių rajone), koplytėlės, kryžiai buvo vertingi liaudies architektūros objektai. Karo ir pokario metais visi jie kartu su 4 tūkst. sukauptų eksponatų buvo okupantų sunaikinti.

Lenkijos okupuotame Vilniuje apie būtinybę steigti Oro muziejų, beje, reprezentuojantį Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, daug kalbėjo ir rašė etnologė prof. Marija Znamierovska-Priuferova. Siūlyta jį įkurdinti Kalnų, Belmonto, Panerių arba Vingio parke, 50 ha žemės plote, tačiau nieko konkretaus padaryti nepavyko.

Turbūt buvo kelios priežastys, kurios neleido tarpukariu įkurti muziejaus po atviru dangumi: privati žemės nuosavybė, varžiusi parinkti optimalią vietą jo statyboms, valdininkų nerangumas ir noras muziejų steigti mieste.

Žvalgytasi ir Pažaislyje

Po Antrojo pasaulinio karo vėl pradėta rūpintis muziejaus po atviru dangumi kūrimu. Jį organizuoti mėgino tuomet Kauno valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Etnografinio skyriaus vedėjas Klemensas Čerbulėnas. Tinkamiausia vieta, kaip ir tarpukariu, laikytas Panemunės parkas. Jame prašyta išskirti 60 ha žemės. Nors parengtai programai pritarta, dėl lėšų trūkumo muziejaus kūrimas kuriam laikui buvo atidėtas.

Muziejininkams pasiūlius, imta organizuoti liaudies buities skyrius prie kraštotyros muziejų. Panašios etnografinės sodybos arba buities skyriai prie kraštotyros muziejų jau anksčiau kurti Latvijoje, Estijoje ir kitose Europos šalyse. Lietuvoje pirmasis toks skyrius 1959 m. įsteigtas prie Rokiškio kraštotyros muziejaus, o antrasis 1963 m. buvo įkurtas Telšių kraštotyros muziejuje.

Sektoriai prie kraštotyros muziejų tegalėjo sukaupti tik mažą etninės kultūros paveldo dalį, todėl vėl iškilo centrinio muziejaus po atviru dangumi steigimo klausimas. Paskubėti galbūt vertė ir tai, kad 1957 m. Taline, prie Baltijos jūros, Roka-al-Mare vietovėje, estai įkūrė liaudies architektūros ir buities parką-muziejų, užėmusį 71 ha teritoriją. Dar tais pačiais metais sudaroma speciali mokslininkų, etnografų, architektų ir muziejininkų komisija. Pagrindinis jos uždavinys – parinkti optimalią mikrolandšafto ir patogiausią susisiekimo atžvilgiu vietą muziejaus statybai.

Buvo subrandinta aiški lokalizacijos koncepcija: surasti vietovę netoli svarbių kelių, kurią lengva pasiekti iš bet kurių Lietuvos rajonų; teritorija turi būti kompaktiška, įvairi gamtiniu požiūriu, sąlygiškai atitikti etnografinių regionų fiziogeografines ypatybes, pasižymėti turtingomis kraštovaizdžio perspektyvomis. Muziejaus statybai buvo numatyta išrinkti erdvų, maždaug 150–200 ha plotą.

1958 m. buvo detaliai apžiūrėtos visos komisijos centriniam muziejui siūlytos vietos: Kauno Panemunės parkas, Pažaislio miškas ir įvairios vietos Kauno marių pakrantėse, taip pat Žaliųjų ežerų, Gulbino ežero pakrantės, Belmontas (pastarosios trys Vilniaus apylinkėse). Šių vietų buvo atsisakyta: per daug vienodo reljefo, per mažai tinkamų statyboms plotų, nuošaly nuo svarbesnių susisiekimo magistralių. Vietovės parinkimas vėl užsitęsė, kadangi muziejų norėjo steigti ir Kaunas, ir Vilnius.

Tiko vaikų stovyklavietė

Galiausiai nuspręsta LLBM statyti Kaišiadorių rajone, už 2 km nuo perkelto Rumšiškių miestelio – Pievelių kaimo žemėse, esančiose Pravienos upelio ir Kauno marių pakrantėje, šalia Kauno–Vilniaus plento.

Pirmasis muziejaus direktorius Vytautas Stanikūnas pokalbyje su Kaišiadorių muziejaus muziejininku Vytautu Budvyčiu prisiminė, kad šią vietą pasiūlė buvusi Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Janina Narkevičiūtė. "Narkevičiūtė sako: dar yra viena graži vieta – prie Rumšiškių. O iš kur ji sužinojo? Čia buvo Kauno Jono Jablonskio mokyklos pionierių vasaros stovykla, įsteigta prie marių. Ten, kur muziejaus karčema dabar stovi. Jinai atvažiuodavo aplankyt ir tą vietą įsidėmėjo. Visiems patiko." Tarpukariu čia veikė skautų stovykla.

Dėl šios kompromisinės vietos niekas neprieštaravo, o kraštovaizdis ir geografinė padėtis atitiko visus keliamus reikalavimus. Teritorijai paskirta 174 ha. LLBM buvo įsteigtas LSSR Ministrų Tarybos 1965 m. balandžio mėn. 30 d. nutarimu Nr. 222.

Pievelių kaimas dar buvo vadintas Paažeriu, Paežeriais, Paduobriais. Šis kaimas, kurį sudarė 22 sodybos ir gyveno 130 gyventojų, paminėtas 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo medžiagoje. 1931 m. kaime buvo 151,47 ha žemės. Į vienkiemius išskirstytas gana vėlai, 1933 m. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m. Pievelių kaime buvo 21 sodyba, gyveno 116 gyventojų. 1949 m. pabaigoje jame įkurtas kolūkis "Kelias į laisvę", vėliau pervardytas "Pravienos" kolūkiu.

V.Stanikūnas pasakojo, kad "kolūkio pirmininkas Bulbovas nenorėjo žemės atiduot būsimam muziejui, sako, man čia ganyklos, ką jūs, vyrai, nejuokaukit. O mums reikia tos žemės. Mes buvom užsiplanavę 200 ha, sakėm, su rezervais visokiais. Net iš Žemės ūkio ministerijos važinėjo. Bet vis tiek mes išsikovojom – iš kolūkio paėmė. Paskui reikėjo gyventojus iškelt ir jiems kaip nors apmokėt pagal melioracijos įstatymą. Keliolika sodybų dar buvo čia likę". Pievelių kaimo istorija baigėsi 1986 m., kai jis buvo panaikintas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku.

Gyventojai ir jų sodybos

LLBM archyve yra saugomas V.Stanikūno perduotas 1965 m. Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimas dėl Pievelių kaime buvusių nukeliamų pastatų vertės ir nukeliamų namų valdų įkainojimo aktai. Dokumentuose užfiksuoti šie Pievelių kaimo gyventojai ir jų sodybos: Ona Dručiūnienė, kuri sodybą dalijosi su broliu Jurgiu Rutkausku, Vytautas Dubosas, Izidorius Ivanauskas, Jurgis Ivanauskas, Zigmas Karpavičius, Bronius Kiškionis, Petras Navickas, Domicelė Navickienė, Ona Navickienė, Uršulė Paškevičienė, Antanas Paškevičius, Bernardas Paškevičius, Jonas Paškevičius, Jurgis Paškevičius ir Kaišiadorių miškų ūkio Rumšiškių girininkijos gyvenamasis namas, statytas 1895 m. Jurgio Navicko, Vytauto Navicko ir Anelės Navickienės statiniai neišvardyti, paminėti vaiskrūmiai. Statant muziejų, Pievelių kaimo gyventojus palaipsniui iškėlė. Dalis jų apsigyveno Rumšiškėse, Pievelių vardu pavadintoje gatvėje.

1966 m. liepą muziejaus fotografas Algirdas Kubilius fotografavo Pievelių kaimo kraštovaizdį ir kai kurias sodybas. Šie negatyvai dabar saugomi muziejaus fonduose, yra suskaitmeninti, todėl su jais gali susipažinti visi besidomintys kaimo istorija.

Ženklai: muziejuje išlikęs Saulėtekio šaltinis. 1966 m. / A. Kubiliaus nuotr.

Iš pradžių, kuriant muziejų, buvo planuojama palikti vieną Pievelių kaimo sodybą kaip eksponatą, tačiau to atsisakyta, nes pastatai buvo neseni, muziejinės vertės neturėjo. Iš Pievelių kaimo į muziejų pateko tik vienas pastatas – iš Stasio Dagilio įgytas tvartas (dangtis). Jis statytas XX a. pradžioje ir nuo 1974 m. stovi Aukštaitijos sektoriaus gatvinio rėžinio kaimo Tauragnų sodyboje.

Senųjų sodybų želdiniai

Statant Aukštaitijos sektorių buvo pasinaudota buvusiu Pievelių kaimo planavimu, t.y. suskirstymu rėžiais, į juos tiksliai patalpinant muziejaus sodybas. Landšaftas dirbtinai nekeistas – išliko senieji sodai, augalai, net gandralizdis. Muziejaus Gyvakarų sodyboje tebeauga sodas iš senojo, dar neišskirstyto vienkiemiais Pievelių kaimo, kuriam jau daugiau kaip 100 metų.

Autentika: Pievelių kaime stovėjusi sodyba. 1966 m. / A. Kubiliaus nuotr.

Pievelių kaimo želdinius išsamiai aprašė ilgametė muziejaus darbuotoja, etnobotanikė Gražina Žumbakienė, kuri 1990 m. apklausė septynis senuosius kaimo gyventojus ir nustatė buvusias sodybų vietas. 1991 m. jos rūpesčiu Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties moksliniai bendradarbiai apibūdino kai kurias muziejuje likusias Pievelių kaimo obelų veisles. Sodybose augo 'Sierinka', 'Popierinis', 'Lietuvos pepinas', 'Rudeninis dryžuotasis', 'Paprastasis antaninis', 'Revelio kriaušinis' ir kt. Šiemet per Žolinės šventę muziejuje Pievelių kaimo obelų obuoliais buvo vaišinami lankytojai. Beje, kai kurie senieji muziejaus darbuotojai ir dabar labai gražiai saugo Pievelių kaimo atminimą, sakydami, kad važiuoja darbuotis ne į muziejaus teritoriją, o į Pieveles.



NAUJAUSI KOMENTARAI

patriotas

patriotas portretas
Vienas nuostabiausiu muzieju po atviru dangum,cia pabuvus pailsi ir dvasiskai ir fiziskai
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių