Lietuvių tautinis kostiumas: interpretacijų laisvė

Istorinių šaltinių stygius

Baltų terminą 1845 m. pasiūlė vokiečių lingvistas, lietuvių, latvių, prūsų kalbų tyrinėtojas Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas. Tautinės savasties klodų, kilmės teorijas mes patys puoselėjame neseniai, vos 200 metų ir tai susidurdami su didžiausiais trukdžiais: karais, okupacijomis, ideologiniu spaudimu. Tad visai nenuostabu, kad ir šiuo metu, globalinio sinkretizmo epochoje, mes pasauliui kaip išskirtinį turtą nekompleksuodami, drąsiai siūlome savo kryždirbystę ir sutartines (atitinkamai į UNESCO kultūros paveldą įtraukta 2001 m. ir 2010 m.).

2017 m. švęsdami Tautinio kostiumo metus atsigręžiame į materialųjį tautos paveldą. Deja, istorinis tautinio drabužio paveikslas gana skurdus. Duomenų apie paprastų gyventojų aprangą tiek vėlyvųjų viduramžių, tiek XV–XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose nedaug. Apie tai šiek tiek užsimenama Jano Dlugošo, Alessandro Guagnini, Kasparo Hennenbergerio, Jono Lasickio, Teodoro Lepnerio, Mato Pretorijaus veikaluose, pateikiama Eduardo Gizevijaus spalvotuose piešiniuose (klaipėdiečių drabužiai).

Kaip ir apie daugelį tautinio identiteto detalių, informacijos apie drabužius daugėjo XIX–XX a. pradžioje, kai ji buvo surinkta ir aprašyta jau pačių lietuvių (Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto, Povilo Višinskio, kt.), ar nykstančios lietuvių tautos tyrinėtojų svetimšalių: Eduardo Volterio, Filipo Fortunatovo, Jurgio Zauerveino ir kt.

Valstiečio rūbas – ne marškonis

Lietuvos gyventojų apranga atitinkamu metu skyrėsi pagal ją dėvinčiųjų socialinį statusą, gyvenseną. Vienokius drabužius dėvėjo bajorai, turtingieji miestiečiai, dvarininkai, kitokius – paprasti žmonės ir valstiečiai. Atitinkamai labiau pasiturintys, daugiau keliaujantys žmonės dėvėjo Europos mados tendencijas atitinkančius drabužius, o kaimo žmonės kasdienai ir ypatingoms progoms siūdinosi tradicinius rankų darbo drabužius.

Tautinis kostiumas paprastai priskiriamas didžiosios tautos gyventojų, mūsų atveju – valstiečių, aprangos grupei. Tokiems kostiumams moterys audinius susiverpdavo pačios iš linų, kanapių ir vilnos, audė rankų staklėmis. Tik papuošimams naudodavo pirktinius spalvotus medvilnės siūlus. Geriausius vilnos ir lino siūlus dažydavo natūraliais augalinės kilmės dažikliais.

Pasiruošti ypatingą iniciacijoms skirtą, apeiginį drabužį: vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms, kalendorinėms šventėms, susikrauti kraitelį ateičiai, pasisiūti kasdienius ir išeiginius drabužius buvo kiekvienos merginos bei moters pareiga. Ir tik nuo šeimos, bendruomenės tradicijų bei galimybių, krašto subtilių aplinkybių vieno ar kito etnografinio regiono gyventojų drabužiai įgijo savitų, tik jam būdingų bruožų.

Tradicinis tautinis kostiumas paprastai reiškia tam tikro laiko ir regiono daugumos gyventojų išeiginę aprangą. Lietuvių kostiumą reprezentuoja XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės kaimiškosios gyventojų grupės apranga. Šiandien tyrinėtojų yra išskiriami autentiški etnografiniai drabužiai, tautiniai drabužiai, archeologinė, istorinė apranga, etnizuoti drabužiai, kolekcijos su liaudiško stiliaus elementais, pasaulietinė apranga.

Moterų drabužiai pasižymėjo ne tik detalių įvairove, bet ir puošnumu – stilizuotų dekoracinių geometrinių, augalinių ornamentų gausa. Tad nenuostabu, kad daugiausia tyrinėti ir komplektuoti moterų tautiniai drabužiai, nes vyrų kostiumai buvo ne tokie išskirtiniai, paprastesni. Tautinių drabužių tyrinėtojai paprastai išskiria kelis etnografinius lietuvių aprangos tipus: aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių (kapsų ir zanavykų), žemaičių ir Klaipėdos krašto gyventojų.

Impulsas – dainų šventės

Pradėjus švęsti tautą vienijančias visuotines Dainų šventes (pirmoji įvyko 1924 m. Kaune), pastebėta, kad iš įvairiausių Lietuvos vietos atvykusių dalyvių apranga labai skirtinga ir atrodo skurdžiai, nedarniai. Tad dar tarpukariu siekta sukurti unifikuotą, bet išlaikantį subtilų regioninį etnografinį atspalvį, proginį lietuvišką tautinio kostiumo variantą.

Tautinio kostiumo raida ir rekonstrukcija tarpukariu itin domėjosi tekstilininkas, grafikas, tapytojas Antanas Tamošaitis. 1939 m. Kaune buvo išleistas A.Tamošaičio sudarytas lietuvių moterų tautinių drabužių albumas.

Labiausiai tautinio drabužio populiarinimu mieste, jo naudojimo paplitimu rūpinosi etnografė, pedagogė Mikalina Glemžaitė (1891–1985). Tautinio kostiumo, dailės tyrinėtoja, Šaulių sąjungos narė M.Glemžaitė Moterų šaulių tarybos leidinyje "Lietuvių moterų tautiniai drabužiai" rašė: "Tautinis drabužis pažymi tautos būdą, parodo tautos meną, skirtingą jos kultūrą. Tokių drabužių dėvėjimas turi didelės reikšmės ir tautiniam auklėjimui. Tautinis drabužis negali būti uniforma, nes jis turi būti individualus. Jis yra iškilmių aprėdas. Tinkamas dėvėti teatre, vakaruose ir baliuose. Ir kai mes norime ypatingai pagerbti kokią nors šventę, tada rėdomės tautiniais drabužiais."

Pasitelkus tiek profesionalias, tiek mėgėjiškas kūrėjų pajėgas, ji surinko gausią įvairių Lietuvos regionų tautinių kostiumų pavyzdžių kolekciją, skatino savo mokinius, studentus fiksuoti etnografinius aprangos bruožus jų artimojoje aplinkoje.

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje yra saugomas negausus, bet itin vertingas M.Glemžaitės surinktų tautinio kostiumo pavyzdžių (piešinių, brėžinių, iškarpų) rinkinys. Pažymėtini profesionalaus dailininko, pedagogo Stasio Ušinsko sukurti moters tautinio kostiumo eskizai, savamokslės dailininkės Marijos Boreikaitės-Kosuchinienės, M.Glemžaitės mokinių bei jos idėjų šalininkų kūrybos darbai, atlikti 1928–1940 m.

Ką dėvėti šiandien?

Priimdamas Seimo kvietimą išskirtinai paminėti Tautinio kostiumo metus, Švietimo istorijos muziejus parengė unikalią parodą – kelių lietuvių tautos kartų tautinio kostiumo pavyzdžius, kaip komunikacijos su tautine kultūra apraišką.

Parodoje "Tautinis kostiumas. Interpretacijos" pristatoma kelių Lietuvos muziejų kolekcinė medžiaga žiūrovą nukelia į XX a. vykdytą etninių regionų tautinių kostiumų fiksavimo ir išsaugojimo ateities kartoms darbų lauką, tautinį identitetą pabrėžiančio stilizuoto kostiumo tarpukariu kūrybines paieškas. Kartu sugrąžina į "socialistinio turinio tautinėje formoje" formavimo metą, parodant niveliuoto parodomojo (skirto šokių ir dainų šventėms) sovietinio lietuvio tautinį drabužį.

Interaktyvia edukacine paroda, bendradarbiaudami su Lietuvos liaudies buities, Kauno miesto, Kaišiadorių muziejų specialistais, "LT identity", šiuolaikiško etnizuoto drabužio kūrėjomis Ieva Ševiakovaite ir Jolanta Rimkute, siekiame paskatinti paieškas atsakymo į, pasirodo, vis dar aktualų klausimą: ką dėvėti šiandien siekiant per drabužį atskleisti tautinę tapatybę?

Tautinio kostiumo metams skirtas projektas – unikali galimybė palyginti visuomenės skonių ir pažiūrų kaitą, panaudojant originalią vaizdinę medžiagą iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus M.Glemžaitės rinkinio, Lietuvos liaudies buities muziejaus, Kauno miesto muziejaus, Kaišiadorių muziejaus, Lietuvos universitetų moterų asociacijos, dizaino kūrėjų bendrovės "Roso", Valstybinio dainų ir šokių ansamblio "Lietuva" ir kuriančių dizainerių I.Ševiakovaitės bei J.Rimkutės rinkinių ir kolekcijų.

Šia paroda nesiekiama rekonstruoti tautinio kostiumo raidą: ji – specifinis žvilgsnis į kostiumo istoriją ir kūrybinė erdvė, kur istorija tik įrankis atverti kelią naujai šiandienos tautinio kostiumo interpretacijai.