Neoficialūs Lietuvos kultūros ambasadoriai Venecijos bienalėje N. ir G.Urbonai savo misiją atliko puikiai – jų „Villa Lituania“ pripažinta geriausiu nacionaliniu paviljonu

Prieš dvi dienas baigėsi pusę metų trukusi 52-oji Venecijos bienalė – vienas seniausių ir prestižiškiausių pasaulio kultūros renginių, skirtų šiuolaikiniam menui. Šios bienalės prizai – auksiniai liūtai ir du garbės apdovanojimai – išdalyti jau prieš mėnesį.

Padėjo humoro jausmas

Tarp bienalės laureatų – du lietuvių menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, garbės apdovanojimą pelnę už meninį projektą „Villa Lituania“, geriausiai pristatantį nacionalinį paviljoną. Komisija pabrėžė jų subtilų humoro jausmą atskleidžiant nacionalinę tapatybę. Tai labai aukštas tarptautinis įvertinimas – jo su kaupu užtenka, kad bienalė visam laikui būtų įrašyta į mūsų kultūros istoriją ir atmintį.
Į bienalę N. ir G.Urbonus delegavo Šiuolaikinio meno centras ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija.
Daugiau kaip šimto metų tradicijas turinčioje bienalėje Lietuva dalyvauja tik nuo 1999-ųjų. Tais metais Lietuvai atstovavo Eglė Rakauskaitė ir Mindaugas Navakas, 2001-aisiais – Deimantas Narkevičius, 2003–iaisiais Svajonė ir Paulius Stanikai, o 2005-aisiais – Jonas Mekas. Nors J.Meko darbai irgi buvo paminėti, tačiau tik N. ir G.Urbonams pavyko pelnyti garbės apdovanojimą. Kas žino, kada dabar Lietuvai vėl nusišypsos tokia sėkmė?

Kūrėjai žadina pilietiškumą

N. ir G.Urbonai – gerai žinomi medijų meno kūrėjai, kurių projektai žadina kultūrinę ir politinę vaizduotę, vėliau virsdami tikrovės dalimi.
Jie – profesionalūs dailininkai, pagal diplomus – grafikė ir skulptorius, kūrybinius užmojus, idėjas ir ambicijas kūrybinio kelio pradžioje realizavę pasirinktose dailės šakose. Tačiau jau daug metų jiedu yra nedaloma kūrybinė vienuma, ištikima tarpdisciplininio meno strategijai. Protinga, ambicinga, kūrybinga komanda, su savo idėjomis ir darbais niekaip neišsitenkantys įprastose tradicijose, standartuose, vieno žanro ribose.
Paprastai jų daugiasluoksniai projektai atsispiria nuo simbolio, tačiau vėliau tampa politinės ir pilietinės tikrovės dalimi. Jų kūrybą žymi problemos, susijusios su viešąja erdve ir lietuviškąja tapatybe, kaskart įgydamos skirtingus pavidalus.
Pirmasis ryškus N. ir G.Urbonų inicijuotas ir 1993–1997 metais realizuotas projektas – tarpdisciplininė programa buvusiuose Geležinkeliečių kultūros rūmuose.
Vėliau buvo „Transakcija“, „Rūta Remake“, daug kitų. „Pro-testo laboratorija“ – bene įsimintiniausias pastarųjų metų projektas, kuriuo išreikšta nesusitaikymo pozicija dėl paskutinio ir didžiausio Vilniuje „Lietuvos“ kino teatro privatizavimo. „Pro-testo laboratorija“ buvo veiksminga, sukėlė didžiulį visuomeninį rezonansą.
Šis projektas sutelkė miesto bendruomenę kovai dėl viešųjų miesto erdvių išsaugojimo ir diskusijai dėl viešojo intereso gynimo. Susikūręs visuomeninis judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“ inicijavo peticiją „Dėl kino teatro „Lietuva“ ir Lietuvos kultūros politikos“, kurią pasirašė daugiau kaip 8000 Lietuvos piliečių ir apie 400 užsienio šalių kultūros ekspertų. Peticiją pripažino LR Vyriausybės peticijų komisija ir šiuo metu laukiama, kaip į išsakytus reikalavimus dėl miesto viešųjų erdvių ir kultūros paveldo griovimo bus reaguojama Kultūros ir Aplinkos ministerijose. Šis projektas susilaukė didžiulio rezonanso užsienio šalyse. Iš tiesų įdomu, kaip meno projektu galima pažadinti visuomenę.

Vientisa kūrybos linija

Venecijos bienalėje pristatytas „Villa Lituanios“ projektas tęsia aktyvios, visuomeniškai angažuotos, pilietiškos, intelektualios ir subtiliu humoru nuspalvintos kūrybos liniją. Būtent šias savybes akcentavo bienalės žiuri, skirdama apdovanojimą, ir lankytojai, neoficialiai pareiškę simpatijas ir pripažinimą kūrėjams iš Lietuvos.
Daugelis pasaulio šalių Venecijoje turi savo paviljonus, kuriuose pristato reikšmingiausius savo šalies kultūrinius pasiekimus visose meno šakose. Lietuva, kaip okupuota valstybė, neturėjo galimybės pasistatyti savo paviljono. Venecijoje bienalei ji nuomojasi patalpas ir įkuria ten savo paviljoną.
Šiemet lietuvių prisistatymą sudarė trys dalys. Pirmoji – Lietuvos paviljonas Venecijoje. Antroji – balandinė „Villa Lituania“ Romoje. Trečioji – dviem etapais vykusios sportinių balandžių varžybos. Visas jas jungė „Villa Lituanios“ idėja.
Daugiasluoksnis, įvairiais simboliais, metaforomis ir šiuolaikinėmis technologijomis atskleista tarpukario Lietuvos ambasados Romoje istorija. Ambasada laikoma paskutine Rusijos okupuota Lietuvos teritorija, dėl kurios sugrąžinimo vis dar deramasi. Šiuo metu čia įsikūręs Rusijos konsulatas.
„Tikrąjį „Villa Lituanios“ sugrąžinimo procesą paliekame politikams. Mes tenorėjome sukurti meno kūrinį ar įvykį, kuris atkreiptų tarptautinės auditorijos dėmesį į okupuotos teritorijos situaciją ir visas su tuo susijusias problemas, pasitelkdami poetišką taikos paukščių dvasią“, – sako G.Urbonas.

Tikslą jie pasiekė

Lietuvos paviljone meninės kalbos priemonėmis pasakojama buvusio Lietuvos ambasados pastato istorija, eksponuojamos iki šiol niekur nerodytos ambasadoriaus Kazio Lozoraičio juostos su prieš Antrąjį pasaulinį karą nufilmuotais ambasados vaizdais.
Bienalės atidarymo dieną, birželio 9-ąją, iš laivo Venecijoje pakilo 1200 balandžių. Apsukę kelis ratus ore, jie pradėjo simbolinį žygį į Lietuvą, Rusiją, Lenkiją ir Romos miestą.
„Villa Lituanios“ simbolinė prasmė buvo perskaityta ir įvertinta kaip pilietinės savigarbos veiksmas istorinio susitaikymo dvasia. Kaip idėja, svarbi ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.
Šio projekto metafora simbolizuoja ir Lietuvos sugrįžimą į savo senuosius namus – Europą.
N. ir G.Urbonų projektas dar prieš bienalę susilaukė tarptautinio susidomėjimo. Bendras Prancūzijos ir Vokietijos televizijos kanalas ARTE TV iš visų Venecijos bienalės dalyvių pasirinko lietuvius ir dar tris menininkus, apie kuriuos sukūrė dokumentinį filmą. Lietuviai taip pat buvo pristatyti specialiame bienalei skirtame žurnalo „L’uomo Voque“ numeryje.
Jų projektas tęsiasi ir pasibaigus bienalei – dar šį mėnesį JAV leidykla „Sternberg Press“ išleis knygą su visa projekto medžiaga, kuri bus pristatyta pasaulinėse knygų mugėse ir pasklis po visas bienalėje dalyvavusias šalis (šiemet jų buvo septyniasdešimt septynios) bei toliau garsins Lietuvos vardą.
Akivaizdu, kad menininkai puikiai įvykdė neoficialių Lietuvos kultūros ambasadorių misiją.
N.ir G.Urbonai pasaulyje kasmet tampa vis labiau žinomi ir vertinami. Per metus (nuo praėjusių metų rudens) jie dalyvavo net keturiose reikšmingose pasaulio bienalėse: Kvangdžu bienalėje Pietų Korėjoje, Maskvos, Liono ir galiausiai Venecijos bienalėse. Tai rodo jų aktyvumą, kūrybinį potencialą, žada perspektyvas ir svarbiausia – garsina Lietuvą, kuria kūrybingos ir rafinuotos šalies įvaizdį.

Svarbu ir asmeniškai

„Fantastiškas dalykas, kad laimėjome mes, tokios mažos šalies atstovai. Lietuva praktiškai neturi jokios įtakos pasaulinėje meno rinkoje. Lietuvoje nėra nei įtakingų institucijų, žurnalų, nėra netgi įtakingų žaidėjų – galerininkų, kolekcininkų, filantropų, aukcionų vadovų, kurie turėtų toje rinkoje įtakos. Nebuvo jokių papildomų veiksnių, galinčių paveikti požiūrį į mus ir mūsų vertinimą. Tokiame kontekste iš tikrųjų buvo vertinamas tiktai mūsų menas, tik estetika, tik mūsų intuicija, sugebėjimas iškelti klausimą, konstruoti projektą tiek konceptualiai, tiek vizualiai, tiek procesiškai“, – dėstė G.Urbonas.
Jis prisipažįsta kartu su žmona esą nekomerciniai menininkai. Jų niekas neprodiusuoja, į juos neinvestuoja ir negauna iš jų jokio pelno. Jie nedaro nieko, ką galima būtų pakabinti ant sienos miegamajame ar svetainėje ar bent paimti į rankas. Tai nėra aiškiai apčiuopiamas produktas, kurį sunku parduoti ar nupirkti. Jis dažniausiai pakimba ore – jį sunku ir įvertinti.
„Venecijoje gavom svarbų patvirtinimą, kad tas visuomeninis, politinis ir konceptualus mūsų darbo bruožas jaudina, yra reikšmingas kultūros reiškinys. Suprantama, kad tai mums yra labai svarbu“, - priduria N.Urbonienė.
Jie abu pabrėžia dar vieną aspektą: toks apdovanojimas yra solidus argumentas ir pačioje meno rinkoje.

Sulaukė užsieniečių dėmesio

Sugrįžę iš Venecijos, N.ir G.Urbonai džiaugėsi, kad jų projektas buvo labai adekvačiai suprastas Italijoje, susilaukė palaikymo ir paramos. Priešingai negu tarp Lietuvos politikų ir diplomatų, kurie į „Villa Lituanios“ projektą žiūrėjo labai nepatikliai ir stengėsi išvengti bet kokio dalyvavimo ar kontaktų.
„Lietuvai šis apdovanojimas taip pat labai svarbus, jeigu tik Lietuva suprastų pasaulinį kultūros kontekstą ir į jį atsižvelgtų. Dabar panašu, kad svarbiausia tai, kas vyksta savame kaime“,- kritiškos nuomonės neslepia G.Urbonas.
Jis pasakoja, kad į Veneciją buvo suvažiavę visų svarbiausių pasaulio radijo stočių, daugybės televizijos kanalų, įtakingų spaudos leidinių atstovai. Jie kalbino Lietuvos menininkus, kvietė į laidas, filmavo, fotografavo. Žinoma, niekas dabar nesuskaičiuos, kiek kartų pasaulyje bienalės metu buvo paminėtas Lietuvos vardas, tačiau tai buvo milžiniška reklama, priminimas pasauliui, kas mes esame ir kokie mes esame.
Tiesa, kūrėjai priduria, kad Lietuvos žiniasklaidos atstovų Venecijoje nebuvo. Įsitikinę, kad būtų visai kas kita, jei tai būtų knygų mugė ar kokios pramonės šakos produkcijos paroda.