Ketvirtadienį mirė aktorius ir režisierius Donatas Banionis. Jam buvo 90 metų.

Užgeso ligoninėje

D. Banionio gyvybė užgeso ligoninėje, sakė jo sūnus Raimundas Banionis. „Jis buvo paguldytas į reanimaciją ir mirė reanimacijoje Vilniuje“, – sakė sūnus.

Pastaruoju metu D. Banionis sirgo, turėjo širdies problemų. Balandžio 28 d. jis atšventė savo 90-metį.

Per savo karjerą aktorius sukūrė daugiau kaip 100 teatro ir per 50 kino vaidmenų. Aktorius yra apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi. Yra gavęs ir ne vieną tarptautinį apdovanojimą, tarp jų – 1966 m. XV tarptautinio Karlovi Varų kino festivalio apdovanojimą už geriausią vyrišką vaidmenį (filmas „Niekas nenorėjo mirti“), 1969 metais tarptautinio Sofijos kino festivalio ( Bulgarija) premiją už pagrindinį vaidmenį kino filme „Ne sezono metas“, 1972 metais Vokietijos demokratinės respublikos valstybinę premiją už Gojos vaidmenį kino filme „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“ ir kt.

Jis labiausiai išgarsėjo septintajame dešimtmetyje už vaidmenį kultiniame Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“.

Plūsta užuojautos

Šalies vadovai pareiškė užuojautą dėl  aktoriaus ir režisieriaus Donato Banionio mirties. Prezidentė, Seimo pirmininkė ir premjeras pabrėžė, kad velionis aktorius įnešė svarbų indėlį į Lietuvos teatrą ir kiną.

„Lietuva neteko vieno žymiausių, talentingiausių ir mylimiausių pastarojo šimtmečio aktorių, kurio sukurti vaidmenys praturtino teatrą ir kiną, garsino šalies vardą visame pasaulyje bei įkvėpė didžiuotis sava kultūra“, – sakoma Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojautoje.

Anot D.Grybauskaitės, D.Banionis visą gyvenimą liko ištikimas legendinio savo mokytojo Juozo Miltinio kūrybos idealams – nesivaikė populiarumo, atsidavė pašaukimui ir iki paskutinių dienų tikėjo, kad menas suteikia žmogui gyvenimo prasmės pojūtį.

„Lietuva neteko iškilios asmenybės, teatro ir kino korifėjaus, įnešusio svarų indėlį plėtojant teatro ir kino meną. D. Banionis mus visus žavėjo nepaprastu talentu, aktoriniu meistriškumu, atsidavimu menui, brandžiomis kūrybinėmis įžvalgomis“, – sako Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.

Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius užuojautoje teigia, kad meno pasaulis, visa Lietuva neteko „išmintingo, sąžiningai ir kantriai ne tik kūrybos, bet ir šlovės kryžių nešusio Aktoriaus“.

„Jis sukūrė daugel psichologiškai įtaigių ir todėl mums visiems įsimintinų vaidmenų. Tai neįkainojamos vertės paveldas, milžiniškas Aktoriaus indėlis į mūsų kultūrą, ir šiose gelmėse išminties ir tiesos daug metų galės ieškoti kūrėjai ateityje“, – pažymi A.Butkevičius.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dėl D. Baniono mirties nusiuntė užuojautos žinutę jo sūnui Raimundui, pranešė Kremliaus spaudos tarnyba.

„Iš gyvenimo išėjo Donatas Banionis – iškilus artistas, ryškus, išskirtinis žmogus. Tai didžiulė netektis Lietuvos liaudžiai, milijonams žmonių įvairiose šalyse“, – sakoma prezidento užuojautos tekste.

Pasak V.Putino, „didis sielvartas nuoširdžiai jaučiamas ir Rusijoje“.

„Mes visi prisiminėme ir mylėjome Donatą Juozovičių, vertinome jo talentą, nuostabų aktorinį meistriškumą ir asmeninį žavesį, nepakartojamus darbus teatre ir kine. D. Banionio su mumis nebėra, bet liko jo turtingiausias kūrybinis paveldas, liko geri, šviesūs atsiminimai apie jį“, – parašė Rusijos prezidentas.

Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas mano, kad lietuvių aktoriaus ir režisieriaus D. Banionio darbai nebus pamiršti.

„Donatas Banionis. Netektis“, – ketvirtadienį savo puslapiuose socialiniuose tinkluose parašė S.Naryškinas.

„Jo talentas buvo įvertintas garbingais vardais ir daugeliu apdovanojimų. Vieną jų prieš penkerius metus man teko garbė įteikti jam asmeniškai. Prisimenu, kaip priimdamas Garbės ordiną jis pasakė: „O aš maniau, kad mane visi pamiršo ... O pasirodo, kad didelė šalis mane prisimena!“ – sakė S.Naryškinas.

Pasak jo, iš tikrųjų svarbiausias nuopelnų pripažinimas yra žmonių meilė ir atmintis. „Mes visada prisiminsime Banionio vaidmenis. Juk kiekvienas iš jų buvo svarbus ir ryškus – ar klasika tapęs „Soliaris“, ar visai nedidelis epizodas (filme) „Saugokis automobilio“ (Beregis avtomobilia)“, – parašė Valstybės Dūmos pirmininkas.

Paprastas žmogus

D. Banionis stebino savo darbštumu ir, nors buvo garsus, tuo pačiu jis buvo labai paprastas ir šiltas žmogus, sako su aktoriumi ilgus metus draugavusi poetė Violeta Palčinskaitė.

„Mūsų pažintis buvo labai įdomi – kai mes, trys literatai, neseniai išleidę pirmas knygas, atvažiavome į Panevėžį žiūrėti „Lauke už durų“. Aišku, likome lauke už durų, neturėjome bilietų, bet, kaip būna teatre, kažkas pasakė, kad trys tokie vargani, suliję, sušalę laukia. D. Banionis davė parėdymą mus įleisti. Be to, kadangi mūsų autobusas į namus buvo vėlai vakare, pasikvietė į namus, pamaitino, priglobė. Jis mums deklamavo tais laikais neprieinamą V.Mačernio poeziją. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Mes visi buvome labai nustebinti, labai šiltai sutikti, padrąsinti. O tas V.Mačernio deklamavimas man išliko iki pat šių dienų“, – prisiminė V.Palčinskaitė.

Jos teigimu, svarbiausia D.Banioniui buvo darbas. Pasak poetės, žinomas aktorius turėjo puikų humoro jausmą, bet į savo darbą žiūrėjo labai rimtai.

„Svarbiausia jam buvo darbas, vaidmenys. Kiek teko būti jo namuose, pobūviuose, jis dažnai palikdavo vaišių stalą, atsiskirdavo į savo kabinetą kartoti teksto“, – pasakojo V.Palčinskaitė.

Ji taip pat prisiminė, kad žinomam aktoriui visi vaidmenys buvo svarbūs. Jis neatsisakydavo net nedidelių vaidmenų vaikiškuose filmuose.

„Jis buvo labai paprastas žmogus. Kai filmavo vaikišką filmą pagal mano scenarijų, aš tarsi juokais paprašiau: „Donatai, o gal suvaidintumėte senamiesčio Senio rolę“. Man net į galvą nebuvo atėję, kad jis gali sutikti. O jis labai noriai sutiko ir suvaidino. Tai buvo svarbiausias, geriausias, puikus vaidmuo. Dar bevaidindamas jis mane daug ko išmokė. Išmokė, kaip reikia konstruoti monologą, koks jis turi būti“, – teigė V.Palčinskaitė.

Anot jos, ir pasitraukęs iš teatro D.Banionis domėjosi, kad vyksta kultūriniame, teatro gyvenime. Jis mėgdavo prisiminti darbą su J. Miltiniu.

Didžiausias aktorius

D. Banionis buvo „didžiausias dabarties Lietuvos aktorius“, sako jo kolega ir ilgametis bičiulis Regimantas Adomaitis.

„Man Donatas nuo pat mano teatrinės veiklos pradžios buvo didžiulis autoritetas, kaip aktorius, visomis prasmėmis, ypatingai teatro etikos. Aš juo visada žavėjausi kaip aktorius, tas žavėjimasis nenutrūko iki pat jo mirties. Laikiau jį didžiausiu dabarties mūsų Lietuvos aktoriumi“, – sakė R.Adomaitis.

R.Adomaitis kartu su D.Banioniu vaidino viename paskutiniųjų jo spektaklių, sūnaus Raimundo Banionio režisuotame vokiečių dramaturgo Paulo Barzo „Susitikime“. Jame D. Banionis vaidino vokiečių kompozitorių Johaną Sebastianą Bachą, o R. Adomaitis – kompozitorių George'ą Fridericą Hendelį (Džordžą Frideriką Hendelį).

„Mes šį spektaklį ilgai vaidinome Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, mūsų „Susitikimai“ buvo beveik kasdieniai. Deja, Donatas jau kurį laiką buvo atsisakęs vaidinti, nes ir sveikata buvo ne kažin kas, ir amžius – šiuo metu mes jau rečiau susitikdavome“, – prisiminė R.Adomaitis.

R.Adomaitis taip pat įvertino D.Banionio indėlį ne tik Lietuvos teatre, bet ir Vokietijos bei Rusijos kine, kur aktorius sukūrė daug vaidmenų. Pasak jo, D.Banionis šią pagarbą pelnė ir dėl talento, ir dėl ypatingo reiklumo sau.

„Jis visur buvo labai gerbiamas kaip aktorius. Nežinau kito tokio aktoriaus, kuris užsirašinėdavo kiekvieną savo padarytą klaidelę tą vakarą, ir paskui, prieš kitą spektaklį, jis peržiūrėdavo tuos užrašus, pasitikrindavo, kad daugiau tų klaidų nebedarytų“, – prisiminė R.Adomaitis.

Pasak jo, scenoje atsitikdavo ir kuriozinių atvejų, vienas tokių ir buvo paskutiniajame kartu vaidintame spektaklyje „Susitikimas“.

„Vaidinant „Susitikimą“ mūsų kolega Vytautas Tomkus pavėlavo į sceną – jau jis turėtų įeiti į sceną, o jo nėra. Mes su Donatu pasimetėme, aš, ko gero, daugiau. O Donatas tuo metu išėjo iš scenos į užkulisius, nuėjo ieškoti V.Tomkaus ir jį surado. Aišku, spektaklyje buvo tokia „duobė“, sustojimas“, – pasakojo aktorius.

Stiprus tandemas

Anapilin išėjęs D. Banionis yra teatro meno legenda, sako Teatro sąjungos vadovas Ramutis Rimeikis.

„Tai buvo teatro viršukalnė meno lygio prasme. D. Banionis yra teatro meno legenda, jis buvo viena iš tų gyvų legendų, ir jo netektis – didelis praradimas“, – ketvirtadienį sakė R.Rimeikis.

Pasak jo, D. Banionio kūryba liks ne tik teatro kritikų ir istorikų, bet ir paprastų žiūrovų atmintyje.

„Teatro plotmėje D. Banionis išliks žmonių, kurie jį matė, juo žavėjosi, mintyse ir širdyje. Pamatę jo darbus niekas negalėjo likti abejingas, ir traukė į teatrą, vėl ir vėl. Aktoriaus asmenybė išlieka atmintyje daugeliui ir labai ilgam“, – kalbėjo Teatro sąjungos vadovas.

R.Rimeikis sakė nedaug asmeniškai bendravęs su D. Banioniu, bet ir iš tiek susidaręs įspūdį apie jį kaip apie šiltą, nearogantišką žmogų.

Teatro sąjungos vadovas pažymėjo, kad D. Banionio talentas susijęs su režisieriaus Juozo Miltinio teatru.

„Aktorius išvis negimsta be režisieriaus, čia buvo itin stiprus tandemas. Matyt, ir J. Miltinis matė D. Banionio didelį talentą“, – sakė R.Rimeikis.

Vaidmenys visam gyvenimui

1924 m. Kaune gimęs D. Banionis septyniolikos metų atėjo į Panevėžio dramos teatrą pas režisierių J. Miltinį, 1984-1988 metais buvo Panevėžio teatro direktorius bei meno vadovas. Kine D. Banionis debiutavo 1959 m.

Jo pavardę publika įsiminė iš karto. Teatre po pirmojo vaidmens Kazio Binkio "Atžalyne", kine – po Vytauto Žalakevičiaus "Adomas nori būti žmogumi". "Tai nebuvo patys įdomiausi, sudėtingiausi vaidmenys, bet jie man buvo pirmieji, todėl įsirėžė visam gyvenimui", – dienraščiui „Kauno diena" yra sakęs aktorius, paklaustas apie labiausiai įsimintinus vaidmenis. 

- Kada pirmą kartą išgirdote įvertinimą – "neeilinis talentas"?

- Oi, juokingiausia, kad kai suvaidinau patį pirmą vaidmenį. Tai buvo 1941-aisiais, man buvo septyniolika. Jaunatviškame gimnazistų spektaklyje "Atžalynas" vaidinau pagrindinį personažą – Jasių Šiaučiuką.

Po spektaklio apie mane parašė toks rašytojas Andriušis, jis paskui emigravo. Bet savo recenzijoje jis mane išgyrė. Tai taip paglostė mano savimeilę... Ir dar, atsimenu, gatvėje po to spektaklio gimnazistės rodydavo viena kitai: "Žiūrėk, Jasius eina". Aš pasijutau žvaigžde.

- Į kurį savo gyvenimo etapą šiandien labiausiai norėtumėte sugrįžti?

- Į vaikystę. Kai nebuvo jokių rūpesčių, kai bėgiojau trumpom kelnaitėm.

- Jūsų vaikystė prabėgo Kaune?

- Taip, gimiau Rotušės aikštėje. Mano tėvai išsiskyrė, taip atsitiko, kad aš likau gyventi su tėvu, o sesutė su mama. Mes su tėvu gyvenome Daukanto gatvėje, jis buvo siuvėjas, "kelninis". Aš išnešiodavau klientams jo siūtas kelnes, jie man kokį lituką duodavo. Baisiai mėgau kiną... Visus savo centus išleisdavau kinui. O pirmasis mano gyvenime spektaklis buvo vaidinimas "Kristaus kančios". Labiausiai man patiko sargybiniai, tada aš pagalvojau: "O, kad kada galėčiau scenoje pastovėti su tokiu šalmu!.."

- Ar apie šią svajonę papasakojote, sakykime, J. Miltiniui?

- Kai patekau pas Miltinį, buvo jau kitos svajonės. Panevėžyje atsidūriau 1941-ųjų birželio 1 dieną. Miltinio nurodymu, mane priėmė į teatrą aktoriumi-kandidatu. O birželio 22-ąją prasidėjo karas, pasitraukėme į Žemaitiją, gyvenome pas Vytautą Mačernį. Tai buvo gražiausios mano gyvenimo dienos. Mačernis buvo tokia asmenybė...

- Dažnai lankotės teatre?

- Nedažnai. Tai kad nėra ką ten... Nueinu, pažiūriu ir išeinu iš pusės spektaklio. Nepatinka man. Nei Nekrošius, nei Koršunovas, nei kiti. Ką jie dabar stato, yra vienadieniai, neturintys jokios išliekamosios vertės spektakliai. Pamenu, kaip kūriau vaidmenį Borcherto pjesėje "Lauke už durų"... Mano personažas eina žudytis. Kai aš savo herojaus lūpomis klausiau, ar reikia, ar verta gyventi, turėjau klausti taip, kad kiekvienas žiūrovas suvoktų, jog tikrai nežinau atsakymo. Buvo nepaprastai sunku kurti tokius vaidmenis.

- Bet Jūs turėjote visus įmanomus anais laikais tarybinio aktoriaus garbės titulus, taip?

- Aukščiausias buvo Tarybų Sąjungos liaudies artisto vardas. Taip, aš jį turėjau. Valstybines premijas irgi gavau, net dvi – vieną už vaidmenį filme "Niekas nenorėjo mirti", kitą – už vaidmenį "Misterio Mak Makinlio pabėgime". Tai buvo didžiausi apdovanojimai, kurių tuo metu buvo galima tikėtis. Tiesa, egzistavo dar Lenino premija, bet tai jau išimtiniai atvejai.

- O "Volgą" turėjote?

- Turėjau. Iš pradžių gavau paskyrą "Moskvičiui", paskui "Volgai" – net tris kartus. Iki 1990 metų aš turėjau tris "Volgas".

- Jums pinigai svarbūs?

- Man – ne. Gerai, kai jų yra, aš nieko prieš. Bet tai negali virsti menininko, kūrėjo tikslu. Tada jau viskas baigta.

- Jūsų kalibro aktorius Holivude jau seniai būtų milijonierius.

- Taip.

- Jus galima vadinti pasiturinčiu žmogumi?

- O taip, galima. Aš neskurstu.

- Ar daug esate gavęs gerbėjų laiškų?

- Kad gerbėjos nelabai mane mylėjo.

- Net Rusijoje?

- Net Rusijoje. Adomaitis – va jis tai būdavo užverstas laiškais, o aš – ne.

- Kaip manote, kas būtumėte Jūs, jei nebūtumėte tapęs aktoriumi?

- Turbūt puodžiumi. Juk Kaune, amatų mokykloje, mokiausi šio amato. Na, gražiau pasakius, keramiko profesijos. O gal būčiau tapęs banditu? Ką aš galiu žinoti, koks pradas manyje būtų nugalėjęs. Žmogus toks sudėtingas.

Daugiau laidų ir filmų, kuriuose vaidino ir dalyvavo D. Banionis, rasite čia.