Mokslininko nuomonė
Neseniai ansamblis „Lietuva“ kvietė į šokio spektaklį „Sofija. Genijaus šešėlyje“. Kaunietis lietuvių literatūros tyrinėtojas dr. Ramutis Karmalavičius, greičiausiai, suirztų dėl žodžio „šešėlyje“, nes tai suponuoja standartinį požiūrį į Sofiją – M. K. Čiurlionio žmoną. Dr. R. Karmalavičiaus, jo kolegės Nidos Gaidauskienės atlikti S. Kymantaitės-Čiurlionienės kūrybos ir visuomeninės veiklos tyrinėjimų rezultatai byloja apie ryškų jos vaidmenį ne tik XX a. pr. lietuvių kultūros modernėjimo metu.
Prisiminkime – 1864 m. Rusijos valdžia pradėjo trikdyti natūralią tautos raidą, siekdama surusinti lietuvius. 1904 m. gegužės 7-ąją panaikinus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, susidarė palankios sąlygos lietuvių kultūrai modernėti, atsižvelgiant į pasaulines kultūros tendencijas, bet nepametant iš akių tautiškumo. Štai tokiame kontekste itin svarbi, tačiau, anot dr. R. Karmalavičiaus, dar vis sunkiai pastebima S. Kymantaitės-Čiurlionienės veikla.
Emancipuota mergina
„Sofija tikrai nėra, kaip įprasta manyti, M. K. Čiurlionio šešėlis, – įsitikinęs įvairių akademinių darbų autorius dr. R. Karmalavičius. – Kultūrologas Vytautas Kavolis yra pavadinęs Sofiją kultūrinio sąjūdžio Lietuvoje ideologe. Ji grįžo iš studijų Krokuvoje su kitokia, nei, pavyzdžiui, Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ar Maironio estetine pagava. Sofija drauge su Juozapu Albinu Herbačiausku yra išties šviesiausi ano meto žmonės, vertybių perkainotojai, kuriems rūpėjo tautinio sąmoningumo ir estetinio universalumo harmonijos paieška.“
Sofija tikrai nėra, kaip įprasta manyti, M. K. Čiurlionio šešėlis.
Devyniolikmetė S. Kymantaitė 1904–1905 m. studijavo Aukštuosiuose moterų kursuose Krokuvoje, kartu tapdama ir Jogailaičių universiteto klausytoja. Aukštieji moterų kursai turėjo įtakos Sofijai moterų ir merginų emancipacijos požiūriu. Iki atvykdama iš Krokuvos dirbti į Vilnių, Sofija jau buvo paveikta liberalių feminizmo idėjų. Pavyzdžiui, jos, 21 metų merginos, vos mėnesį trukusios sužadėtuvės su Zygmuntu Ruszczycu baigėsi skyrybomis, nes mergina pajuto jaunuolio autoritariškumą. Sužadėtinis nesutiko, kad Sofija studijuotų Paryžiuje, jis atsisakydavo mokytis lietuvių kalbos ar, pavyzdžiui, pereiti gatvę toje vietoje, kurią numatydavo jo sužadėtinė.
Tarptautinė erdvė
Pirmajame moterų suvažiavime, kuris vyko 1907 m. rugsėjo 23–24 d. Kaune, moterų inteligenčių grupė siekė ne politinių deklaracijų, o praktinės naudos – galimybės moterims burtis į verslo ir amatų organizacijas. Suvažiavimo pradžioje S. Kymantaitė įtaigiai perskaitė atsišaukimą į Lietuvos moteris, ragindama jas šviestis, kad įveiktų varganą savo padėtį. Ji pelnė dideles auditorijos simpatijas, o kunigas poetas ir literatūros kritikas Adomas Jakštas pripažino ją buvus raiškiausia lektore. Beje, po šio suvažiavimo 1908 m. buvo įkurta Lietuvių katalikių moterų draugija.
Sofijos dėmesys moterų klausimams tarpukariu transformavosi į veiklą visuomeninėse organizacijose, darbą Tarptautinėje moterų taryboje ir Tautų Sąjungoje. 1918 m. ji dalyvavo Lietuvos moterų laisvės sąjungos susirinkime, kuriame kelti valstybės kūrimo strategijos klausimai, o nuo 1929 m. ji įsitraukė į įsteigtos Lietuvos moterų tarybos veiklą, su kitomis delegatėmis atstovavo valstybei Tarptautinės moterų taikos ir laisvės lygos kongrese Vienoje. Ten ji viešai pristatė lietuvių požiūrį į Vilniaus klausimą, 1929–1936 m. atstovavo Lietuvai ir minėtai moterų organizacijai Tautų Sąjungos asamblėjose Ženevoje ir kitur. Tai ji 1929 m. įkūrė Mergaičių bičiulių sąjungos filialą Lietuvoje, 1930–1935 m. ėjo skaučių seserijos vadės pareigas ir kt. Tačiau atsigręžkime į jos kūrybinę veiklą.
Didelė įtaka
S. Kymantaitė, 1904–1907 m. Krokuvos universitete studijuodama mediciną ir filosofiją, buvo panirusi į lietuvių studentų kultūrinės mokslinės draugijos „Rūta“ – jai vadovavo spalvinga, bet kontroversiškai iki šiol vertinama asmenybė J. A. Herbačiauskas – veiklą. Būtent jis, J. A. Herbačiauskas, išdėstė „Rūtos“ išleistame grožinės literatūros almanache „Gabija“ lietuviškojo modernizmo estetinius principus. „Gana jau tos ritmiškos monotonijos, gana jau to klasiško stenėjimo!“ – rašė jis esė rinkinyje „Erškėčių vainikas“. Beje, 1907 m. „Gabijoje“ buvo išspausdintas ir S. Kymantaitės eilėraštis „Vėlė – kibirkštėlė“.
Karstą kauniečiai lydėjo pėsčiomis, o nuo stoties žmonės į kapines buvo vežami autobusais. Vienas iš laidotuvių dalyvių sakė: „Jausmas toks, tarsi būtų mirusi visos Lietuvos motina.“
Sofija, palaikydama J. A. Herbačiausko estetinius modernizmo principus ir aukštindama menininko individualybę, svajojo apie vakarietiško modernizmo (Charles’is Baudelaire’as, Maurice’as Maeterlinckas, Henrikas Ibsenas ir kt.) ir tautiškumo dermę kūryboje. Jai pritarė Krokuvos dailės akademijos – tai buvo vienas svarbiausių moderniojo meno centrų Vidurio Europoje – studentai Petras Rimša, Adomas Varnas, Justinas Vienožinskis ir kt.
Pradedanti rašytoja ir žurnalistė S. Kymantaitė, 1907 m. grįžusi į Vilnių, dirbo Antano Smetonos ir Juozo Tumo-Vaižganto įsteigtame politikos ir literatūros laikraštyje „Viltis“, mokėsi lietuvių kalbos redagavimo iš ją rėmusių Vaižganto, Jono Jablonskio, Jurgio Šlapelio.
Lemtinga pažintis
Sofijos susitikimą su iš Varšuvos grįžusiu dailininku M. K. Čiurlioniu Vilniuje 1907 m. nulėmė tautinis atgimimas ir kultūrinis judėjimas. Lietuvių savitarpio pagalbos draugija „Žiburėlis“ ruošėsi Vilniuje paminėti Vinco Kudirkos 50-metį. Draugijos pirmininkė Felicija Bortkevičienė pavedė Sofijai parašyti laišką M. K. Čiurlioniui į Druskininkus ir pakviesti jį dalyvauti renginyje. M. K. Čiurlionis atsiliepė į Sofijos kvietimą ir pirmą kartą viešai skambino savo kūrinius fortepijonu, o Sofija skaitė referatą apie V. Kudirką. Po renginio M. K. Čiurlionis priėjo prie Sofijos, sužavėtas jos grožio, iškalbos, atsidavimo kultūros darbui, ir paprašė jos mokyti jį lietuvių kalbos, mat namie jis kalbėjo lenkiškai.
Lietuvių kalbos pamokos ilgainiui virto ilgais pasivaikščiojimais Vilniuje ir vis stiprėjančia abipuse simpatija, kuri peraugo į meilę. Tai ypač ryšku jų susirašinėjime, kai M. K. Čiurlionis 1908 m. išvyko į Sankt Peterburgą dalyvauti parodose.
Didžiulis indėlis
1909 m. sausio 1 d. Šateikiuose M. K. Čiurlionis tyliai susituokė su vienuolika metų jaunesne Sofija. Ši pora pasižymėjo tiems laikams neįprasta vyro ir moters lygybe, sielų giminyste. Praslinkus mėnesiui po vedybų M. K. Čiurlionis vėl grįžo į Sankt Peterburgą, kur jį netrukus aplankiusi Sofija rado vyrą labai išsekintą skurdžios buities ir labai aktyvios kūrybos. Jaunoji žmona skubiai nuvežė Konstantiną pas gydytoją, kuris diagnozavo didžiulį vyro pervargimą.
Jaunoji pora grįžo į Druskininkus, netrukus M. K. Čiurlionis buvo paguldytas į Pustelniko sanatoriją prie Varšuvos. Kol jis ten buvo gydomas, Sofija vasarą pagimdė dukrelę Danutę. Konstantinas apie tai sužinojo, bet 1911 m. balandžio 10 d., būdamas vos 35-erių, mirė nuo plaučių uždegimo, taip ir neišvydęs savo atžalos. Tačiau jis paliko neįkainojamą turtą – savo kūrybą, kurioje plazdanti lietuvybės dvasia – didžiulis Sofijos nuopelnas.
Svarbus ryšys
Tas dviejų kūrėjų ryšys jiems buvo labai svarbus: Sofija parašė kritinės eseistikos knygą „Lietuvoje“ (1910 m.), o M. K. Čiurlionis – baigiamąjį jos skyrių apie muziką. Šioje knygoje Sofija kritiškai vertino Lietuvos kultūros ir visuomenės būklę, o poezijos, dailės, teatro kūrinius analizavo per menų tarpusavio sąsajas. Jos netenkino mene įsigalėjęs realizmas – ji tikėjo galimybe išreikšti dvasios potyrių pasaulį.
Pasak dr. R. Karmalavičiaus, S. Kymantaitė-Čiurlionienė savo mintis knygoje dėstė aiškiai, skatino jaunąją kartą sekti geriausiais pasaulio kūrėjų pavyzdžiais, kartu kurti savitą, į tautosakos tradicijas atsiremiantį nacionalinį meną, reikalauti literatūros kritikos profesionalumo.
Atostogaudami Palangoje, Čiurlioniai ketino kartu kurti operą „Jūratė“: Sofija parašė trumpas stilizuotas pasakas apie jūrą, o Konstantinas – „Jūros sonatą“, „Fantaziją“, „Preliudą“ ir „Fugą“. Minėtos Sofijos fantastinės pasakos apie jūrą buvo išspausdintos 1915 m. Vilniuje leistame lietuvių literatūros ir meno almanache „Pirmasai baras“. Jame bendradarbiavo Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Stasys Šilingas, Mykolas Biržiška, kiti ano meto jaunosios kartos rašytojai, kurie veržėsi simbolizmo link. Tarp minėtų autorių vyrų Sofija buvo vienintelė poetė simbolistė moteris, kurios kūryba pateko į minėtą leidinį.
Įvairiapusė asmenybė
1910–1914 m. S. Kymantaitė-Čiurlionienė mokytojavo Kaune, „Saulės“ mokytojų kursuose, 1911 m. inicijavo Lietuvių kalbos komisiją prie Lietuvos mokslų draugijos, 1925–1938 m. dėstė Lietuvos universitete (VDU) lietuvių kalbą. Kartu ji buvo aktyvi visuomenininkė, švietėja. Savo namuose Kaune Sofija daugybę metų rengdavo kalbos šeštadienius, kuriuos lankydavo literatai, kalbininkai, menininkai. Būtent šiuose susibūrimuose iškilo žurnalo „Gimtoji kalba“ idėja. Pirmaisiais jo leidybos metais ji buvo leidinio redaktorė, rašė lietuvių literatūros apžvalgas, literatūros istorijos konspektus. Savo kūryboje siekė tautinio savitumo, lietuvių meninės kūrybos pagrindu laikė tautosaką ir tautodailę, parašė glaudžiai su tautosaka susietų kūrinių. Jai, kaip ir savitai ir kūrybingai to meto asmenybei Julijonui Lindei-Dobilui, kūryboje rūpėjo estetinis momentas, priešinimasis šablonams.
S. Kymantaitės-Čiurlionienės rašytojos talentas geriausiai atsiskleidė autobiografinėje apysakoje „Šventmarė“ (1937 m.), tačiau didžiausią jos kūrybos dalį sudarė dramaturgija. Priminsime, kad 1899 m. Vaižgantas buvo pasiėmęs Sofiją į Palangoje rodytą pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, o vėliau ji ir pati vaidino tame ir kituose lietuviškuose vaidinimuose. Lietuvių dramaturgijoje S. Kymantaitė-Čiurlionienė brandžiausiai pasireiškė kaip komedijų autorė: didžiulio pasisekimo sulaukę jos „Pinigėliai“ (1919 m.) su pertraukomis buvo vaidinami veik 40 metų! Verta žinoti ir tai, kad Sofija kartu laikoma lietuvių teatrologijos pradininke!
Sovietinė patirtis
Sofija išvertė Moliere’o „Tartiufą“, „Šykštuolį“, „Don Žuaną“ ir t. t. Beje, paskutinio tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio dukterėčia Marija Urbšytė yra teigusi, kad, jos dėdei atliekant bausmę viename iš SSRS kalėjimų, jam gyvenimo prasmės vienutėje suteikė per S. Čiurlionienę gautas užsakymas išversti iš prancūzų kalbos žinomą romaną. Tai ne atsitiktinis Sofijos elgesys.
S. Kymantaitė-Čiurlionienė 1941 m. parašytoje ir tik 1992 m. išspausdintoje dramoje „Tie metai“ apmąstė pirmosios sovietinės okupacijos patirtis nuo vadinamojo Liaudies Seimo (1940 m. liepos 21 d.) posėdžio išvakarių iki masinių trėmimų 1941 m. birželio 14 d. Dramoje Sofija ryškiai pavaizdavo krizę, kuri ištinka intelektualus, iš esmės nepasiruošusius ideologiniam sovietų puolimui, raiškiai parodo inteligentų iliuzijas ir jų žlugimą.
Palydėjo minia
Iš pažiūros trapi, jautri, madonos veido ir didelėmis jūros akimis, kaip jas vadino Čiurlionis, moteris kūrėja vertintina ne kaip M. K. Čiurlionio šešėlis, o kaip savarankiška, plataus masto asmenybė, padariusi didžiulę įtaką Lietuvos švietimo ir kultūros raidai, moterų judėjimui, valstybės reprezentacijai tarptautinėje erdvėje.
S. Čiurlionienė iškeliavo Anapilin 1958 m. – ilsisi Petrašiūnų kapinėse. Jos karstą nuo viešosios bibliotekos K. Donelaičio gatvėje Kaune iki Geležinkelio stoties kauniečiai – laidotuvių procesija nusitęsė per visą Vytauto prospektą – lydėjo pėsčiomis, o nuo stoties žmonės į kapines buvo vežami autobusais. Vienas iš laidotuvių dalyvių sakė: „Jausmas toks, tarsi būtų mirusi visos Lietuvos motina.“
(be temos)
(be temos)
(be temos)