Laukiniai mėnesiai

Laukiniai mėnesiai

Prozininkė, poetė, dramaturgė, literatūros kritikė Renata Šerelytė įvairiuose dienraščiuose bei internetinėse svetainėse pastaruoju metu itin aktyviai komentuoja politines, kultūrines, socialines aktualijas. Jos pačios komentarų komentatoriams - įvairaus plauko „žinovams“ - dažniausiai, žinoma, „užkliūna“ rašytojos teigiama stabilių vertybių sistema, tampanti pagrindiniu pretekstu pasišaipyti iš „senamadiškos“ autorės. Tačiau rašytoja teigia, jog „negalime sau leisti tokios prabangos – nepaisyti politikos“, todėl ja domisi. Apie ją kalba, rašo ir t.t. Skaitytojų dėmesiui - nauja R.Šerelytės esė knyga „Laukiniai mėnesiai“ („Alma littera“). Ir ji – „ne be politikos“.

Tik pradėjus skaityti knygą įtartinai ima šmėkščioti J. Erlicko šešėlis. Tiesiog intuityviai atpažįstamos jo intonacijos, žvilgsnio fokusuotė ir trajektorija. O paskui ir visai sąmoningai įsitikini, jog dialogas su „literatūros klasiku“ visgi vyksta, kai kada jis netgi visiškai atviras: „Atleisk man, Juozai, kad vagiu/ Aš Tavo turinį ir formą./ Vagiu su šiurpuliu baugiu!../ Taip mano tėtė kombikormą/ Iš fermos vilkdavo keliu./ Bet aš ir kiaulės – nieko bendra./ Aš trokštu būti paukšteliu,/ Kuris auksinį grūdą randa“. (p.58).

Taigi R.Šerelytė atsiskleidžia kaip plačios žanrinės skalės humoristinė (naujas amplua?) rašytoja, į knygos vienį jungianti epistolines esė, parodijinių eilėraščių (imituojančių šlagerinių romansų jauseną) ciklus, soneto „peržaidimus“, kai kuriais tekstukais priartėdama prie tokių žanrų kaip feljetonas, satyra (?) ar tiesog „pasąmonės padiktuota“ miniatiūra... Vis dėlto nesu įsitikinusi, kad toks kelias sėkmingas konkrečiai R. Šerelytės atveju – mat ilgainiui pabosta jau girdėti ir sėkmingai pirmtakų ekspluatuoti kalbėjimo būdai ir tematika. Kur kas įdomiau, kai autorė eseistiškai „išmąsto“ ir apibendrina asmeninę patirtį ir pasaulėžiūrą, o ne kvailioja palindusi po „trečiojo brolio“ kepure. Tada norisi šį bei tą pasižymėti užrašų knygelėn: „Betgi dabar ne į akis – į dantis žiūrima. Kuo žmogus plačiau moka išsišiepti – tuo jis visuomenės grietinėlei atrodo patrauklesnis. Bet nereikia apsirikti – šitaip paprastai šypsosi kanibalas. Iš džiaugsmo, kad aplinkui tiek daug potencialių aukų“ (p.115) arba „Pasaulis, kuriame tikima, yra viltingas“ (p.118). Vis dėlto kartais norėtųsi paprašyti rašytojų, kad jie liautųsi rungtis dėl kuo ilgesnio asmeninės bibliografijos sąrašo...