Laukiniai mėnesiai

Laukiniai mėnesiai

Prozininkė, poetė, dramaturgė, literatūros kritikė Renata Šerelytė įvairiuose dienraščiuose bei internetinėse svetainėse pastaruoju metu itin aktyviai komentuoja politines, kultūrines, socialines aktualijas. Jos pačios komentarų komentatoriams - įvairaus plauko „žinovams“ - dažniausiai, žinoma, „užkliūna“ rašytojos teigiama stabilių vertybių sistema, tampanti pagrindiniu pretekstu pasišaipyti iš „senamadiškos“ autorės. Tačiau rašytoja teigia, jog „negalime sau leisti tokios prabangos – nepaisyti politikos“, todėl ja domisi. Apie ją kalba, rašo ir t.t. Skaitytojų dėmesiui - nauja R.Šerelytės esė knyga „Laukiniai mėnesiai“ („Alma littera“). Ir ji – „ne be politikos“.

Šioje knygoje autorė dažniausiai nesitapatina su savo literatūriniu subjektu, o kuria nepriklausomą personažą: kritiškai ironišką Kaimyną, laidos vedėją Mizantropą, psichoterapijos seansus lankantį Pacientą, kino Prodiuserį ar agentą Vygandą. Atrodo, kad tekste skamba daug balsų, bet jie jungiasi, sintetinasi, praranda aiškius kontūrus ir vėl liejasi į vienu balsu įgarsinamo minčių koliažo srautą. „<...> garsi prozininkė Renata Šerelytė su savo juokinga eseistika priverčia pamatyti depresijų apimto pasaulio juokingąją pusę. „Laukiniai mėnesiai“ – tai šmaikštus rašytojos kirtis kasdienybės niūrumui. Ir šiaudas mums, čia besimurkdantiems. <...> Išmoningai žaidžiama istorijos ir literatūros tradicijomis, smagiai juokiamasi, gal kartais pro ašaras, bet tai jau mūsų dienų humoras – kitaip neišeina“, - rašo G.Beresnevičius knygos anotacijoje. Tai žaisminga, bet turintį realų (dabarties ir praeities) pagrindą nykulio, tamsumo, kvailumo, abejingumo kritika.

Taigi R.Šerelytė atsiskleidžia kaip plačios žanrinės skalės humoristinė (naujas amplua?) rašytoja, į knygos vienį jungianti epistolines esė, parodijinių eilėraščių (imituojančių šlagerinių romansų jauseną) ciklus, soneto „peržaidimus“, kai kuriais tekstukais priartėdama prie tokių žanrų kaip feljetonas, satyra (?) ar tiesog „pasąmonės padiktuota“ miniatiūra... Vis dėlto nesu įsitikinusi, kad toks kelias sėkmingas konkrečiai R. Šerelytės atveju – mat ilgainiui pabosta jau girdėti ir sėkmingai pirmtakų ekspluatuoti kalbėjimo būdai ir tematika. Kur kas įdomiau, kai autorė eseistiškai „išmąsto“ ir apibendrina asmeninę patirtį ir pasaulėžiūrą, o ne kvailioja palindusi po „trečiojo brolio“ kepure. Tada norisi šį bei tą pasižymėti užrašų knygelėn: „Betgi dabar ne į akis – į dantis žiūrima. Kuo žmogus plačiau moka išsišiepti – tuo jis visuomenės grietinėlei atrodo patrauklesnis. Bet nereikia apsirikti – šitaip paprastai šypsosi kanibalas. Iš džiaugsmo, kad aplinkui tiek daug potencialių aukų“ (p.115) arba „Pasaulis, kuriame tikima, yra viltingas“ (p.118). Vis dėlto kartais norėtųsi paprašyti rašytojų, kad jie liautųsi rungtis dėl kuo ilgesnio asmeninės bibliografijos sąrašo...