Laimingas nelaisvės pasaulis

Ar įmanoma pusiausvyra tarp jausmų ir intelekto? Ar laimingųjų visuomenėje individas turi teisę būti nelaimingas?... Tai tik keletas klausimų, į kuriuos 1932-aisiais pasirodžiusiame romane „Puikus naujas pasaulis“ bandė atsakyti anglų romanistas, eseistas, poetas A. Huxley.

Mokslininkas iš pašaukimo, rašytojas – „iš dievo malonės“: gimęs turtingoje, garsioje „proto aristokratų“ šeimoje, A. Huxley siekė mokslininko karjeros, bet 16 metų susirgo sunkia akių liga ir beveik apako – tada jis palinko į literatūrą. Rašytojo pasaulėžiūra liko gana mokslinė, todėl daugelis A. Huxley kūrinių – tiek stilistiniu, tiek tematiniu požiūriu - primena politinius, sociologinius, filosofinius traktatus, „patvirtinančius“ mokslininko įžvalgą, motyvuotą jo įtarumą, pesimizmą...

„Puikus naujas pasaulis“ – niūri antiutopija, kurioje autorius pranašiškai numatė bent keletą naujųjų technologijų visuomenės „problemų“: standartizuotą mąstymą; suniveliuotus, „vieno modelio“ individus; sunaikintus spontaniškus jausmus ir reakcijas; nuolat teigiamą ir pasąmonėje įtvirtinamą „dirbtinės laimės“ modelį. Dar: jausmų inžineriją, klonavimą; nusivylimą religija, menu; masinį vartojimą...

„Puikaus naujo pasaulio“ žmonės atsisakė „gyvavedystės“, todėl jų žodyne nebėra tokių nešvankių žodžių kaip „motina“, „tėvas“, „sūnus“ ar „duktė“. Žmonės gaminami laboratorijose, kur iš karto suskirstomi į kastas (alfa – aukščiausia, epsilonai – žemiausia), pratinami džiaugtis jiems tekusiu gyvenimu, „programuojami“ vartoti. „Šeimos“ institucija išnykusi – visada jauni vyrai ir moterys priklauso vieni kitiems („Kiekvienas priklauso visiems kitiems“). Nėra pavydo. Neegzistuoja rūpesčiai, netikrumas, abejonės: „Ratai turi suktis be perstojo, bet juos reikia prižiūrėti. Jiems reikia prižiūrėti žmonių, tokių pat tvirtų kaip tų ratų ašys, sveikų, paklusnių, visada patenkintų. O tie, kurie virkauja: „Mano vaikeli, mano motinėle, mano vienintele meile“, kurie dejuoja: „Mano kaltė, mano rūstusis Dieve“, kurie klykia iš skausmo, kliedi karščiuodami, sielvartauja dėl senatvės ir skurdo, - argi sugebės jie prižiūrėti ratus?“ (P.42). Bet kokias abejones, dviprasmiškas būsenas nuramina išrastas narkotikas „soma“... A. Huxley romano pasaulis sukonstruotas remiantis trijų „išminčių“ – Fordo, Froido ir Malthuso – teorijomis. Logiškai sukonstruotas, iš šalies žvelgiant, - netgi patogus, saugus, tačiau negyvas ir infantilus pasaulis.

Bet kas gi svarbiau - laimė ar laisvė? Į šį klausimą provokuoja atsakyti Laukinis, deklamuojantis V.Šekspyrą. Šis klausimas vis aktualėja Helmholcui, siekiančiam kurti tikrą poeziją, ir Bernardui Marksui, kenčiančiam dėl savo „kitoniškumo“ (nepilnavertiškumo). Pasirodo, tame pasaulyje, nepaisant sistemos ar standartų, vis gimsta žmonės, su „atavistinėmis ataugomis“: mąstymu, jausmais, žingeidumu. Juos domina mokslas, religija, menas; jie gali būti impulsyvūs, nepastovūs, o tai reiškia – pavojingi visuomenei. Naujo pasaulio „didieji“ kitaip mąstančius tremia į salas, nes „kuo žmogus gabesnis, tuo labiau jis sugeba paklaidinti kitus“ (P.135), o „patvari civilizacija neįmanoma be daugybės malonių ydų“ (p. 217), kurias demaskuotų mąstymas; nes „visuotinė laimė be paliovos suka mašinų ratus; tiesa ir grožis to nesugeba“ (p. 208). Taigi trečiojo tūkstantmečio žmonės, jau galintys mėgautis vartojimu, perkama sveikata, grožiu, TV injekcijomis ir nemąstymu: kas mums svarbiau – laimė ar laisvė? Kiek sausokai parašytame „klasikinio kirpimo“, konstruktyviame romane ši problema aktualizuojama.