Kvazimodo partija – dviem popdainininkams

Šį vakarą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – premjera! Festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ scenoje atsiskleis tragiška Viktoro Hugo „Paryžiaus katedros“ kupriaus Kvazimodo istorija. Nelaimingą atstumtąjį latvio Zigmaro Liepinio trijų veiksmų operoje šįvakar vaidins Edmundas Kučinskas, rytoj – Deividas Norvilas (Deivis). Prieš premjerą abu popmuzikos atlikėjai tvirtino, kad jiems šis vaidmuo labai brangus ir ilgai lauktas.

Gavo svajonių vaidmenį

Dainininkas Edmundas Kučinskas operos scenoje pasirodys pirmą kartą.

Vaidinti Kvazimodą jis sutiko nedvejodamas, nes apie šį vaidmenį pasvajodavo ir anksčiau. Tris mėnesius ruošdamasis naujajam vaidmeniui, dainininkas susikrovė nemenką bagažą žinių, ateityje praversiančių ir popmuzikos scenoje.

- Kokį Jūs vaizduosite Kvazimodą? Kokius jo charakterio bruožus stengsitės išryškinti?

- Kiekvienam dramos pastatyme – ar teatre, ar operoje – yra režisierius, kuris viską formuoja. Šiuo atveju vadovaujuosi ne savo, o režisieriaus vizija, nes jis mato visą spektaklį.

Šioje operoje Kvazimodas yra visiškai kitoks, nei tradiciškai vaizduojamas miuzikluose arba koks yra Viktoro Hugo romane. Pirmiausiai jis čia vaizduojamas be fizinių negalių – neturi nei kupros, nei subjauroto veido. Kvazimodo liniją šioje operoje bandoma vesti per žmogaus dvasinius išgyvenimus. Aišku, yra kažkokios detalės – mūsų Kvazimodas visiškai neturės plaukų, jis bus visas baltas kaip albinosas. Žodžiu, jis bus kaip balta varna visuomenėje. Jis kitoks nei kiti. Jis su fizine negalia, bet dvasiškai turtingas.

- Ar prieš kurdamas šį vaidmenį dar kartą pavartėte romaną?

- Be jokios abejonės – kas iš mūsų jaunystėje nebuvo skaitęs šio romano? Prieš daugelį metų vis pamąstydavau apie savo miuziklą. Aišku, tam visada reikia turėti gerą dramaturginę medžiagą, ir aš dažnai pagalvodavau, kad Hugo „Paryžiaus katedra“ tam labai tiktų – personažų charakteriai, pats siužetas įdomus, pabaigoje – tragedija. Kai prieš keletą metų pasirodė prancūzų miuziklas, pagalvojau, kad kažkas mane jau pralenkė. Įdomi detalė – šią operą Zigmaras Liepinis parašė 1996 metais ir, kaip jis pats sakė, tada buvo iš Paryžiaus kažkokie prodiuseriai atvažiavę ją pažiūrėti, jie neva pasisavino šią idėją. Tačiau prancūzai sukūrė ne operą, o miuziklą.

- Ar ilgai teko Jus įkalbinėti imtis šio vaidmens?

- Kai vieną dieną sulaukiau Domarko skambučio, aš nė kiek nedvejojau. Apskritai galiu pasakyti, kad man tas Kvazimodas visada buvo labai artimas ir suprantamas. Seniau per interviu dažnai klausdavo, ką norėčiau suvaidinti rimtesnio. atsakydavau – Kvazimodą. Kai sulaukiau pasiūlymo, net nematęs partitūros, jokių gaidų, sutikau iš karto.

- O kuo skiriasi operos scena nuo Jums įprastos popmuzikos scenos?

- Kaip čia pasakius?.. Iš esmės ji skiriasi, bet pagrindiniai principai tie patys. Skiriasi, nes čia opera – čia reikia dainuoti ir su šnabždesiu neapgausi. Partitūra yra labai sudėtinga – nuo žemų natų iki labai aukštų. Kvazimodo partija yra tenorui, ir jei kam nors ką nors sako muzikiniai terminai, galiu pasakyti, kad partitūroje natos yra iki trečios oktavos „do“. Pirmiausia – sudėtinga išdainuoti. Antra – yra ypatingas mastas, opera yra opera ir dalyvauja čia apie septyniasdešimt žmonių, choras, solistų daug. Bet iš esmės pagrindiniai principai nesiskiria – visur reikia taisyklingai dainuoti. Na, ir vaidyba... Tose estradinėse dainelėse taip pat yra vaidybos elementų, jei nori ką pasiekti, turi scenoje veikti. Neužtenka sudainuoti du posmelius ir priedainį. Lygiai tas pats ir operoje. Visada laikausi tokios taisyklės – koks tu bebūtum garsus solistas ir individualistas, bendrame projekte turi jausti partnerį.

- Kaip manote, ar ši opera Jūsų karjerai popscenoje duos naudos?

- Aišku. susipažinau su visa pastatymo virtuve, pamačiau, kaip viskas vyksta – pradedant muzika, baigiant visais vaidybiniais, scenografiniais dalykais. Tai yra neįkainojamas bagažas. Manau, jog ši opera bus viena įdomiausių. Apskritai šiame Muzikiniame teatre – vienas iš įdomiausių pastatymų. Galima bus ginčytis – galbūt kažkam patiks, bet kad tai bus įdomu, mano manymu, – tai tikrai. Manau, kad šis pastatymas, palyginti su latvių, režisūriškai yra visiškai kitoks. Kitoks ir Kvazimodo vaidmuo. Čia atsisakoma buitinių detalių, paliekama daugiau simbolikos. Manyčiau, kad toks režisūrinis sprendimas yra skirtas subtilesniam žiūrovui.

- Ar repeticijos teatre neatėmė galimybių Jums, kaip popmuzikos atlikėjui, dažniau pasirodyti viešumoje?

- Būna prioritetinių darbų, būna tokių, kurie truputėlį gali palaukti. Be jokios abejonės, opera atėmė nemažai laiko. Tai ne dainelė, kur du posmai ir priedainis, o dviejų su puse valandos trukmės spektaklis ir reikia išmokti visą muzikinę medžiagą.

Tai man, kaip atlikėjui, yra labai įdomus dalykas. Daugelis mano kolegų gali tik pavydėti ir pasvajoti. tikrai džiaugiuosi gavęs tokį kvietimą. Pavyks ar nepavyks – čia jau kitas dalykas. Man, kaip atlikėjui, tai davė daug naudos – išsipildė svajonės, o ir labai įdomu.

Tramplinas tarp kartų

Deiviui teatro scena – ne naujiena. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentui „Paryžiaus katedros“ Kvazimodas – jau dešimtas vaidmuo teatro scenoje.

Neseniai pristatęs naujausią savo albumą „Oro lėktuvėlis“, Deivis atsikvėpti neturi kada – šią savaitę jo laukė dvi premjeros. Vakar Juodkrantėje žiūrovai Deivį matė vaidinantį T. Kutavičiaus operoje-poemoje „Gyvatės akys“, o rytoj išvys Z. Liepinio „Paryžiaus katedroje“.

- Koks Jūsų vaidmuo projekte „Gyvatės akys“?

- Čia esu vaikas, kuris neturi mamos, tiksliau, jis turi mamą, tik nežino, kad, vos tik jį pagimdžiusi, ji pavirto gyvate. Jis eina jos ieškoti, randa ją ir ji vėl pavirsta žmogumi. Graži japonų pasaka.

- Šią vasarą esate pasinėręs į visiškai kitokius projektus nei popmuzikos scenoje.

- Aš visą visą vasarą esu pasinėręs į viską, kur galiu pasinerti. Šią vasarą laukė du pastatymai, albumo išleidimas ir dar nauji dalykai, apie kuriuos nieko nesakysiu. Tai visiškai nauja sfera – gavau tokių pasiūlymų, tačiau pranešiu tada, kai būsiu užtikrintas.

- Kam teikiate pirmenybę – populiariajai ar „rimtajai“ scenai?

- Pirmenybę? Na, sunku pasakyti. Vertinu ir tai, ir tai. Man nepatinka žodis, kuris tarp muzikantų yra labai paplitęs, ypač tarp popmuzikantų, - „chaltūra“. Aš sakau, kad tikrai „nechaltūrinu“ nei ten, nei ten. Dirbu atsidavęs per kiekvieną pasirodymą.

Aš labai stebiuosi, kai žmonės koncertuoja po tris kartus per dieną. Man vieno pasirodymo būna per akis – nuo manęs žliaugia prakaitas ir būnu išsekintas, man to visiškai pakanka. Vieno spektaklio per dieną tiek per akis, kad oi oi oi...

O kam pirmenybė – sunku pasakyti. Atsakingai žiūriu tiek į vieną, tiek į kitą žanrą.

- Ar lieka laiko pristatyti naują albumą „Oro lėktuvėlis“?

- Taip, aš tai darau. Specialaus turo nedariau, nes neturiu tam laiko. Man užtenka jį pristatinėti koncertuose, į kuriuos mane tiesiog kviečia. Šia prasme populiarumo man tikrai netrūksta.

- Ar galėtumėte palyginti šiuos du veiklos barus – populiariąją sceną ir šią – teatro?

- Kažkuo panašu. Bet panašu, ko gero, tik man, nes kažkaip dauguma muzikantų Lietuvoje mano kitaip.

Visų pirma tiek popmuzikoje, tiek klasikinėje muzikoje – svarbiausia yra teatras. Teatras! Aš išeinu į popsceną ir aš esu nors ir Deivis, bet kiekvienoje dainoje vis kitoks. Bent jau stengiuosi taip daryti.

Lygiai taip pat ir spektakliuose esu įdomus tol, kol sugebu keisti tuos personažus. Kai pradėsiu kartotis, žmonės tikrai pastebės.

O skiriasi daugiausia klausytojai. Na, ne paslaptis, kad klasikinės muzikos daugiausiai klauso labiau išprusę žiūrovai. Nors dauguma mano gerbėjų atvažiuoja į visas mano premjeras. Ir man labai malonu, kad jiems patinka tai.

Iš tikrųjų galbūt esu tarsi tramplinas tarp jaunimėlio ir tų vyresnių žmonių. Jaunimas pradėjo domėtis ir šia muzika.

Na, ir dar vienas skirtumas – kad spektakliai visada atliekami gyvai, tikrai jau nieko čia nepakeisi. Bet tai savotiškai žavi.

- Kurdamas Kvazimodo vaidmenį, ką Jūs labiausiai akcentuojate jo charakteryje?

- Žinote, šiam vaidmeniui aš ruošiausi visus metus. Perskaičiau romaną, ne vieną kartą peržiūrėjau begalę filmų.

Ir iš tiesų – tai yra mano svajonių vaidmuo. Šiame spektaklyje bandysiu keistis – Kvazimodas pradžioje ir Kvazimodas pabaigoje bus kitoks. Jei man tai pavyks ir žmonės tai pastebės, būsiu labai labai laimingas.

- Ar Jūsų kuriamai popmuzikai davė ką nors buvimas operos scenoje?

- Taip! Pirmiausia vaidybos patirties. Ir kritikai, ir gerbėjai pastebėjo tai. Išmokau atsipalaiduoti, nebesu toks susikaustęs.

- Jūsų mokslams tokie vaidmenys praverčia?

- Be abejo. Suskaičiavau, kad „Paryžiaus katedra“ yra dešimtas mano spektaklis. Manau, kad tai dvidešimt penkerių metų atlikėjui yra tikrai nemažai.

Aš mokausi ir kartu įgyju nemažai praktikos. Kai kurie baigia mokslus taip ir nesuvaidinę nė viename spektaklyje, tada jų muzikinis gyvenimas tik prasideda. Manau, kad, kai aš baigsiu mokslus, jau turėsiu didelį bagažą.

- Ir tame bagaže vienas iš pagrindinių – Kvazimodo vaidmuo?

- Žinoma. Tai yra tikrai sudėtinga tenoro partija. Dainuojant taip, kaip yra parašyta ir nieko nekeičiant – o aš būtent taip ir darau, – yra tikrai sunku.