Kūryba, netelpanti laike ir erdvėje

Meno bibliotekoje eksponuojama Irenos Šarkuvienės tapybos ir piešinių paroda „Nuojautos“ atskleidžia jautrų ir susižavėjimo kupiną žvilgsnį į senąją Klaipėdos architektūrą.

Iš pradžių liejo akvareles

Parodos autorė su šeima – kalvystės meistru Dainiumi Šarkumi ir dviem vaikais – gyvena nepaprastai gražioje sodyboje Pavilnučio kaime, Švėkšnos seniūnijoje. Sodyba, kurioje įsikūrusi dviejų menininkų šeima, kažkada buvo viena iš Švėkšnos plytinių ir labai tikėtina, kad plytas architektūros šedevrui, dvibokštei neogotikinei Švėkšnos bažnyčiai, gamino būtent čia. Irena juokauja, kad pati aplinka tiesiog įpareigoja kurti. Abu menininkai pagaliau turi asmenines kūrybines erdves ir neįkainojamą kūrybos šaltinį – gamtą.

Tačiau piešti Irena pradėjo daug seniau. Klaipėdoje baigusi devynias klases, įstojo mokytis į Telšių taikomosios dailės technikumą ir pasirinko meninio metalo apdirbimo specialybę. Visada svajojusi prakalbinti medį, bet neradusi, kur galėtų mokytis šio meno, ji pasirinko metalo plastiką, bet ir čia likimas pasuko kitaip: studijų metais ėmė ryškėti jos, kaip tapytojos, gebėjimai. Dar besimokydama ketvirtame kurse ji jau surengė pirmąją autorinę tapybos parodą pačiame technikume. Visas pirmasis jo aukštas tada švytėjo Irenos skaidriomis, perregimomis akvarelėmis. Tai nedažnas ir tikrai didelis impulsas gabiai studentei.

Kad būtų skaidru ir lengva

Vėliau Irena savo kūryboje išbandė daugybę įvairių technikų – keramiką, kalvystę, grafiką, floristiką, bet nieko mielesnio už piešimą ir tapybą iki šiol neatrado.

„Aš negaliu nepiešti, – tvirtino menininkė. – Net kalbėdama telefonu, po ranka visada turiu skiautę popieriaus ir rašiklį. Kol baigiu pokalbį, žiūrėk, ką nors ir nupiešiu. Tokių piešinių yra labai daug, ir pamažu brandinu mintį kada nors surengti „Pokalbių piešinių“ parodą. Niekada negaliu stovėti vienoje vietoje, todėl ir mano kūrybinė veikla labai įvairi: tai piešiu, tai tapau, tai minkau molį ar kalu geležį. Paroje per mažai valandų, kad viską spėčiau. Bet gal tik akvarelę esu įvaldžiusi gerai, man jos tarsi pačios nusilieja skaidrios, perregimos. Turėjau gerą mokytoją – klaipėdietę akvarelistę Renatę Lūšį. Tapydama aliejumi, tol skiedžiu dažus, kol jie ima tekėti, nes ir čia noriu išlaikyti lengvumo, skaidrumo įspūdį. Beveik visada maišau technikas: akvarelę, aliejų, pastelę, tušą – viską, ko tik reikia, kad išgaučiau norimą rezultatą.“

Traukia architektūrinis peizažas

I.Šarkuvienė mėgsta piešti ir tapyti architektūrinius peizažus. Visa Švėkšnos apylinkė išvaikščiota, akimis nuglostyta ir įamžinta popieriuje: Genovaitės vila, apylinkės malūnai, Švėkšnos bažnyčia, įvairūs miestelio fragmentai...

Pastaruoju metu tapytoja užmezgė kūrybinį dialogą su senąja Klaipėda, o jo rezultatas – spalvingos ir subtiliai ažūriškos aliejinės drobės – atsidūrė jos autorinėje parodoje, iki gegužės 29-osios veikiančioje Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje. Tarytum karpinio ar makramė rašto fragmentais Irenos darbuose išnyra Kalvystės muziejaus kiemo vartai, kaltinės tvorelės, pinučiai. Joks įdomesnis kalvytės gabalėlis nepraslydo pro akis.

Visa Irenos kūryba klostosi tarsi tam tikrais etapais. Keramikoje buvo „žuvų periodas“, kada jos užėmė visas dailininkės dienas ir naktis. Buvo laikas žydėjimui ir saulėgrąžoms, paskui – istorinei architektūrai ir emocinių, kone fantasmagorinių nuojautų vaizdiniams.

Ko dar galima tikėtis Irenos kūryboje, nežinia. Aišku viena ji nesustos, bandys, ieškos ir būtinai ras kažką savito, nepaprasto ir nepakartojamo. „Niekada nieko nebandžiau mėgdžioti, man viską reikia daryti savaip“, – sakė ji.