Kurti įkvepia pats gyvenimas

„Tai gali būti istorijos apie skendimą santykiuose, darbuose, priklausomybėse. Žiūrovai galės ne tik išsipasakoti, bet ir prisidėti prie mano ateities kūrybos – jeigu jie nutars, kad leidžia man naudoti savo pasakojamą istoriją kitais metais pasirodysiančiame naujame mano spektaklyje“, – projektą „Tvanas Nr. 2“ pristato jo autorius.

– Kaip atradai istorijų pasakojimo žanrą?

– Mano močiutė, kuri šiaip jau buvo toli gražu ne menininkė, gebėjo meistriškai pasakoti neįtikėtinas istorijas. Kadangi ji gyveno kartu su mumis ir užsiėmė mano auklėjimu, nuo pat ankstyvos vaikystės kasdien klausydavau jos magiškų pasakojimų apie karą, evakuaciją, pirmąją meilę ir t. t. Pradėjęs savo dramaturginį ir režisūrinį kelią, nejučia ėmiau remtis būtent tuo, ko išmokau iš jos. Vėliau iš kelių kolegų ir teatrologų išgirdau, kad mano kūrybos būdas yra artimas Bertoldo Brechto teatrui ir storytellingui, istorijų pasakojimui. Ėmiau daugiau tuo domėtis, dalyvavau keliuose seminaruose ir mokymuose užsienyje ir įsitikinau, kad man iš tikrųjų yra artimi teatrinio storytellingo principai, jame slypinti filosofija, estetika. Tuomet likimas man mestelėjo galimybę susipažinti ir kartu padirbėti su garsiu dramaturgu Iwanu Wyrypajewu, kuris dar labiau pagilino mano suvokimą apie istorijų pasakojimą. Galiausiai ėmiau tyrinėti šį reiškinį savo doktorantūros studijose, dar daugiau taikyti kai kuriuose savo spektakliuose, o dabar jau dėstau jį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kartais vedu privačius mokymus.

Pasakotojas: antrus metus iš eilės A. Špilevojus savo talentu dalijosi „Kultūros naktyje“ – „LATGA Autorių namuose“, įspūdingoje keliaaukštį namą primenančioje scenoje, jis septynias valandas pasakojo Kachovkos tvano istoriją. / LATGA nuotr.

– Kovą buvai įvertintas LATGA garbės ženklu „Ad Astra“ ir pinigine premija kaip Metų dramos autorius. Kiek svarbus tau šis apdovanojimas, kuris skiriamas autoriui, kurio kūryba buvo geriausiai įdarbinta?

– Nemeluosiu, šis apdovanojimas man yra labai brangus. Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios siekiau kurti teatrą, kuriame puoselėjamas atviras menininkų dialogas su publika. Man įdomu ieškoti kūrybinių formų ir sceninės kalbos, kuri pasiekia ne tik prisiekusius teatro mylėtojus, bet ir tuos, kas teatre lankosi retai arba nesilanko visai. Publikos dėmesys mano kūrybai ir teatro menininkų pagarba bei noras dirbti kartu – yra pats didžiausias apdovanojimas. O kai visa tai pelno LATGA garbės ženklą, yra dvigubai malonu. Juolab kad nesu naivus ir suvokiu, jog visa tai gali būti labai laikina. Vieną dieną esi populiariausias, o kitą – jau gali likti publikos dėmesio užribyje. Todėl vertinu tai, kad šiandien mano kūryba žmonėms reikalinga.

– LATGA duomenimis, Metų dramos autoriaus titulą tau padėjo „uždirbti“ 2023 m. J. Miltinio teatre rodytos pjesės „Jona“, „Sala, kurios nėra“, „Neišmoktos pamokos“ ir spektaklis „Šv. Speigas“, tavo režisuotos ir adaptuotos. Taip pat pernai Šiaulių dramos teatre buvo rodomi tavo spektakliai „Bagadelnia“ ir „Pakeliui“, Kauno dramos teatre – „Jaudulys“. Kaip manai, kodėl šie spektakliai buvo populiarūs? Kokie jų sėkmės receptai?

– Visi šie spektakliai yra gana skirtingi, todėl vieno bendro recepto tikrai neturiu. Rašydamas stengiuosi kurti scenas, dialogus, personažus, kuriuos aktoriams būtų įdomu vaidinti. O kai režisuoju savo parašytas pjeses, stengiuosi matyti kuriamą scenos veiksmą taip, kaip jį pamatys žiūrovas. Tuomet darau viską, kad pjesė būtų paveiki publikai. Na, ir visada stengiuosi būti nuoširdus, leisti pjesėms prabilti apie tai, kas man iš tikrųjų rūpi. Visos pjesės yra dalis manęs, todėl stengiuosi dalytis savo pasauliu su žiūrovais. Panašu, kad šiuo metu mes susikalbame ir jaučiame vieni kitus. Bet pasikartosiu – labai tikėtina, kad ateis kitokie laikai, kitokia publika, kuriai nei aš, nei mano dramaturgija nebūsime reikalingi.

Autoriui lengva autoriui atsiiminėti apdovanojimus ir mėgautis aplodismentais. Bet būti kuriančiu autoriumi man reiškia eiti į totalią vienatvę, dažnai pamiršti kasdienybę.

– Koks tavo santykis su kritikais? Kaip reaguoji į kritiką?

– Kad ir ką kas sakytų, kritikai yra subjektyvūs asmenys, turintys savo patirtį, skonį, pasaulėjautą. Todėl stengiuosi į jų nuomonę reaguoti kuo ramiau. Kad ir kokia ji būtų. Žinoma, man įdomu, kaip kūrinį mato ir gvildena aukšto lygio teatro kritikai. Kartais jie man padeda suvokti ir pažinti teatrą kitokiu kampu. Tačiau man jau ne kartą teko sutikti paprastus teatro žiūrovus, kurie buvo itin jautrūs kūrybai, įžvalgūs, apsiskaitę, operuojantys plačiu asociacijų kontekstu, turintys mažiau kognityvinių štampų, kuriuos ilgainiui įgyja nemaža dalis teatro kritikų, pavargusių nuo paties teatro.

– Darbo tikrai nestokoji, tave drąsiai galima pavadinti Barbe devyndarbe. Taigi, ką veiki šiuo metu ir ką netrukus pasiūlysi savo kūrybos gerbėjams?

– Neseniai Panevėžio siaurojo geležinkelio depe su Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais sukūriau spektaklį „Makbetas“. Pirmą kartą ėmiausi Williamo Shakespeare‘o pjesės režisavimo. Iš tiesų, per pastaruosius metus pastačiau tris ne savo parašytas pjeses, nes jaučiau vidinį poreikį kurį laiką neberašyti, pailsėti, sukaupti naujų dramaturginių minčių ir idėjų. Dabar jau grįžtu prie rašymo. Keliems artimiausiems savo spektakliams dramaturgiją kursiu pats. Pirmąjį jų režisuosiu Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Tam dabar ir ruošiuosi – bendrauju su mane konsultuojančiais filosofu ir psichologu, taip pat su būsimo spektaklio aktoriais, dailininkais ir kt.

LATGA nuotr.

– Koks yra tavo kūrybos procesas? Gal turi kažkokių ritualų?

– Šiokių tokių ritualų, padedančių man rasti rašymo formą, būdą, tinkamą susikaupimo lygį ir kūrybinę vienatvę, žinoma, turiu, bet tai labai asmeniška, tad, deja, negaliu jų atskleisti. Galiu pasakyti tik tiek, kad rašymui man tikrai nereikia keliauti prie jūros ar atsidurti įspūdingų kalnų apsuptyje, tad visi romantiški įsivaizdavimai apie meninį rašymą man visiškai netinka. Kai aplink yra per daug grožio ir įspūdžių, man tai tik trukdo. Todėl kai sėdu rašyti naują pjesę, stengiuosi atsijungti nuo visko, kas mane supa. Sukuriu tam tikrą rašymo rutiną, kas man padeda kur kas labiau nei nauja, įdomi aplinka. Man tereikia rašomojo stalo, daug spalvotų lapelių, tušinukų, užrašų knygos, kompiuterio ir kambario, kuriame manęs nedomintų niekas, išskyrus pačią pjesę. Iš tikrųjų, rašyti galiu triukšmingoje ir netgi judrioje erdvėje (mėgstu tai daryti kavinėse, važiuodamas traukiniu ir pan.). Tuomet visas aplinkos triukšmas ir veiksmas tampa pilku fonu, ir aš sėkmingai nuo to atsijungiu ir neriu į savo pjesę.

– Kas tave įkvepia kurti? Iš kur semiesi idėjų pjesėms?

– Kurti įkvepia pats gyvenimas – mane supantys ir naujai sutinkami žmonės, išgirstos jų gyvenimo istorijos, taip pat mane veikia nauji atrasti autoriai ir jų knygos, muzikos koncertai ir parodos, o kartais – tiesiog buvimas tyloje. Ne viena idėja gimė besiurbiant namus ar žaidžiant su šunimi. Esu smalsus, tad tyčia idėjų ieškoti netenka – jos pačios mane aplanko, nustebina, pakviečia patyrinėti jas nuodugniau, paskatina ieškoti išraiškos priemonių, tinkamų perteikti jas teatro scenoje. Svarbiausia ir sudėtingiausia yra ne rasti idėjų, bet sugebėti jas filtruoti, atsijoti vertingas nuo paviršutiniškų ir daliai jų pasakyti „ne“. Ne visos idėjos yra vertos to, kad skirtum jų realizavimui metus ar dvejus savo gyvenimo.

L. Borotinsko nuotr.

– Lengva ar sunku būti autoriumi?

– Autoriui lengva atsiiminėti apdovanojimus ir mėgautis aplodismentais. Bet būti kuriančiu autoriumi man reiškia eiti į totalią vienatvę, dažnai pamiršti kasdienybę, pristabdyti kitus savo darbus ir įsipareigojimus. Tai yra nepaprastai sunku, bet neišvengiama, jeigu nori susikoncentruoti vien į kuriamos pjesės pasaulį. Tą sunkumą, deja, turiu iškęsti ne tik aš, bet ir žmonės, kurie mane supa. Labiausiai, žinoma, mano šeima.

– Koks tavo santykis su režisieriais ir kitais autoriais, kurie stato spektaklius pagal tavo kūrinius? Kiek tu kišiesi į spektaklio kūrimo procesus?

– Santykis su jais yra labai geras, tačiau režisierių, statančių spektaklius pagal mano pjeses, nėra daug. Lietuvos režisieriai žino, kad pats režisuoju savo dramaturgiją, tad retai kas kreipiasi pjesės. Kelis kartus teko rašyti užsienio teatrams, bet tuomet buvau toli nuo spektaklį kuriančių menininkų, tad, žinoma, visai nesikišau į jų kūrybinius procesus. Tik nuotoliu diskutuodavome, analizuodavome pjesę – tiek jos turinį, tiek formą, aptardavome būsimo darbo kryptį. Man patinka dirbti su kitais režisieriais, gera sužinoti, kad tam tikras teatras nutarė statyti mano parašytą pjesę, todėl tikiuosi, kad ateityje tokių atvejų bus daugiau.