Kur padėti Kristų?

G. Beresnevičiaus knyga „Naujojo Atgimimo išvakarėse“, neabejoju, kviečia polemizuoti. Bando išprovokuoti. Tyrinėja, analizuoja ir kritikuoja situaciją, kurioje atsidūrė Katalikų bažnyčia ir visas katalikiškas pasaulis, jau ir dvasiniame lygmenyje valdomas rinkos ekonomikos dėsnių, legalizavęs magiją... Ir plakantis pseudoreliginį kokteilį, į kurio sudėtį neįeina tai, „kas religijose yra stipru, kas vargina, kas kelia reikalavimus“ (p. 59).

Autorius teigia, jog augančiai kartai naujosios epochos pradžią ženklins ne „nuliai, prikabinti prie dvejeto“, o Jono Pauliaus II mirtis: „Katalikybė savo antrojo tūkstantmečio finiše atnešė tai, ko jau niekas iš jos nebesitikėjo, jau buvo seniai nurašęs – žvaigždę. Sušvitusi pačiame konservatyviausiame pasaulio soste, seniausioje Vatikano monarchijoje, ji parodė kažin ką nelabai jaukaus. Kad katalikybė dar turi labai didžias potencijas? Ar kad ji po šitos žvaigždės sužibimo nebeteks jėgų ir modernizuosis, įeidama į sekuliarizuoto pasaulio žaidimus ...>“ (p. 129). Knyga apie tai, „kokia turi būti Katalikų bažnyčios vieta“.

Religijotyrininkas pastebi, kad dėl socialinių, ideologinių ir religinių priežasčių XVII-XVIII a. sankirtoje Vakaruose prasidėjo sekuliarusis judėjimas; kad praėjusio šimtmečio karai ir „osvencimai“ žmones ėmė burti į bendruomenes, kurios siūlo „greitą sėkmę šiame ir aname pasaulyje“ (p. 58); kad senosios religijos nebeturi sąsajos su „laiko dvasia“, kad nenumatė žmonių susvetimėjimo galimybės (Vakaruose jau XIX a. nutrūko kartų ryšys, „per kurį būdavo perteikiamas tikėjimas“ (p. 59) ir yra pernelyg pasyvios (o gal nėra pajėgios?), kad sugebėtų apsiginti nuo naikinančio žiniasklaidos žvilgsnio: „naujieji judėjimai“ reklamuojasi kaip muilas ar daržovės, o iš Bažnyčios pusės – „stulbinamas informacijos deficitas“ (p. 37). Azarto būti autorius siūlo pasimokyti iš islamo...

Katalikų bažnyčios kunigai, besirūpinantys statybomis, administracija, Sakramentų teikimu ar išpažinčių klausimu, neturi laiko sielovadai – „jie dirba prie konvejerio“ (p. 42). Žmonės, kasdien kankinami nesaugumo jausmo, stresų ir siaubo, geidžia greitų ir akivaizdžių pokyčių (katalikų bažnyčia nieko greito ir užtikrinto nesiūlo), tad leidžiasi būti užprogramuojami, leidžiasi būti paperkami paprastais stebuklais, nes geidžia „įtikėti“. G.Beresnevičius tvirtina, kad paprastai stebuklai nukreipia dėmesį nuo esmės, t.y. nuo Dievo. Kad visos senosios religijos – taip pat ir Rytų – į stebuklus žvelgia itin įtariai ir atsargiai (Indijoje Sai Babos stebuklai nėra jo dieviškumo įrodymas. Stebuklas automatiškai neliudija nei dieviškumo, nei šventumo – Deividas Koperfildas irgi „tiesiog iš oro traukia saldainius“). Autorius siūlo suabejoti garbinamais stebukladariais ir pranašais: „Sai Baba yra ypatingas asmuo, bet jo skelbimas ir ypač skelbimasis nervina šiaip jau tolerantiškus dogmatikos požiūriu induizmo autoritetus. Jie gal ir sutiktų, kad Sai Baba yra avataras, kurio nors dievo inkarnacija. Tačiau Sai Babos programa kita. Jis skelbiasi esąs ne įsikūnijęs Dievas, o Dievas kaip toks. Jis – Dievas, jis pats aukščiausias. Nereikia aiškinti, kokios figūros galima tikėtis už tokio skelbimo ir kieno čia programa“ (p. 103-104).

Na, o Jėzaus neapeina jokia ideologinė struktūra. Tik kur jį – tokį nekvestionuojamą – dėti?..