Kur karaliai pėsti vaikšto, arba Pasaulio tupyklų istorija

Pribloškiantys papročiai

"Ši knyga skirta valgymui atvirkštiniam procesui, kuris yra labai svarbus kiekvienam iš mūsų, nes praleidžiančiam per savo gyvenimą maždaug pusantrų metų tualete. Tad tai išties svarbi kiekvienam žmogui tema. Pagaliau juk tualetų istorija yra žmonijos kultūros istorija, – aiškino G.Laurinavičius. – Knygoje ją pateikiu nuo pakrūmės laikų iki brangiausio tualeto kosminėje stotyje."

Vos pasklaidžius pirmuosius knygos puslapius, imi stebėtis – Ūro mieste (Irakas ) net prieš 4,5 tūkst. metų buvo žinomi tualetai, o Pakistane funkcionavo nuotekų sistema, sujungta su požemine kanalizacija. Senovės Egipto diduomenė sėdėjo ant akmeninių tualetų, bet vietoje vandens naudojo smėlį. Senovės Jeruzalės miesto sienoje buvo vadinamieji mėšlo, arba ha-ešpot, vartai, per kuriuos iš miesto buvo išgabenamos atliekos. Higienos požiūriu tai buvo labai prasminga.

Na, o senovės romėnų vieši tualetai, tapę diskusijų vietomis, turėdavo kelias dešimtis sėdimų vietų. Priešais sėdinčiųjų kojas tekėdavo upelis, kuriame buvo drėkinamos ant medinio koto užmautos specialios kempinės užpakaliui nusivalyti. Tualetai buvo įrengti ir garsiosiose Romos imperatoriškosiose pirtyse. Prieš sėdantis kilmingam senatoriui ant šalto marmurinio tualeto, jo paviršių prieš tai savo užpakaliu pašildydavo vergas – pigus ir racionalus anų laikų šildymo sprendimas. Tualetų būta ir pasiturinčių romėnų namuose. Jie dažniausiai būdavo įrengiami be jokių pertvarų virtuvėse. Tad sėdintysis galėjo akylai stebėti, kas darosi virtuvėje.

Vokiečių riterių tualetai

Vokietijos pilyse sėdimi tualetai buvo įrengiami pilių sienų išsikišimuose, mūriniuose ar mediniuose erkeriuose su angomis grindyse.

Pavojinga: kanalizacija pro langą – taip galima vadinti viduramžiais gyvavusį įprotį viską pilti į gatvę.

Kiti tualetai buvo įrengiami danskeriuose – nuo pilies sienos ar kuoro aukštai virš griovio ar upės einančiuose tiltuose. Jų grindyse esančios angos turėjo dvejopą paskirtį – šaudyti, akmenims mėtyti ar karštą vandenį pilti ant puolančio priešo, o taikos metu tarnavo kaip tualetai.

Marienburgo pilyje riteriams skirtuose tualetuose buvo padedama džiovintų kopūstų lapų. Buvo sukurtas net riterių etiketo vadovas "Civilizuotas žmogus". Pasak jo autoriaus, riteriui buvo didelė garbė paduoti, pavyzdžiui, ant naktipuodžio (jų būdavo net auksinių) tupinčiam šeimininkui saują suspausto šieno – šiuolaikinio tualetinio popieriaus atitikmenį. Pilies salėje galėjo šlapintis tik šeimininkas, o visi kiti – už durų.

Tualetų įtaka madai

Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI (valdė 1774–1791 m.) naktipuodis buvo iš gryno sidabro ir svėrė kelis kilogramus. Karalius jį, matyt, labai vertino – bėgdamas nuo revoliucijos, pasiėmė jį su savimi.

Sumanus: Lenkijos karalius Jogaila rytą pradėdavo savo skylėtame soste, priimdamas dokumentus pro išpjautą duryse langelį.

Priminsime, kad naktipuodžių turinys anuomet buvo išpilamas pro langą. Beje, auksu tviskančiuose Versalio rūmuose dirbo 3 tūkst. žmonių, bet nebuvo nė vieno tualeto! Tad gamtos reikalus buvo įprasta daryti tiesiog, pavyzdžiui, užlindus už užuolaidos ar tiesiog po rūmų laiptais į specialią vazą ar kitokią talpyklą, išpilamą pro langą.

Naktipuodžių ir kitų talpyklų turinio išpylimas į gatvę greičiausiai turėjo įtakos ir madai. Gali būti, kad būtent dėl pavojaus būti apipiltam naktipuodžio turiniu siaurose Paryžiaus gatvėse į madą atėjo plačiakraštės skrybėlės – vis šiokia tokia apsauga... O ir reveransas prieš damą greičiausiai radosi dėl galimybės atitraukti smirdančią skrybėlę nuo damos nosies. Reikėtų pasakyti, kad laisvas požiūris į gamtinių reikalų atlikimą išsilaikė iki XVIII a. Tik 1755 m. Versalio rūmuose buvo įrengti angliški klozetai ir kanalizacija.

Valdovų tualetinis popierius

Anglijos karaliaus Henriko VIII (1509–1547) valdymo laikais atsirado grafo lygio įtakingos pareigos – karaliaus tualeto kėdės prižiūrėtojas, bėgiojęs su ta kėde paskui karalių.

Prižiūrėtojui buvo privalu turėti su savimi vandens ir skudurą karaliaus užpakaliui nuvalyti, išmanyti mediciną, nes reikėjo diagnozuoti valdovo ligas pagal jo išmatų kvapą. Kai higienos padėtis dėl choleros epidemijų Anglijoje tapo nebepakenčiama, karalienės Viktorijos nurodymu 1865 m. visame Londone buvo įrengta kanalizacija.

Pomėgis: tik nesakykite, kad niekada tualete neskaitėte.

Na, o kaip Rusijoje? Panašiai. Štai imperatorė Jakaterina Didžioji, valdžiusi Rusiją 1762–1796 m., sėdėdama ant puodo, tvarkė net diplomatinius reikalus, priimdavo ministrų ataskaitas ir svarbius pranešimus, planuodavo dienotvarkę. Likimo ironija – ji ir mirė sėdėdama tame soste. Beje, Petrui I užpakaliui nusivalyti tiko ir varnalėšos lapas, o štai Napoleonui Bonapartui – plonos batisto nosinaitės, Jakaterinai II – raštuotos, nėriniuotos nosinaitės iš Valencijos. A.S.Puškinas savo tualete tam pačiam tikslui naudojo savo oponentų raštus.

Lietuvos didikų tualetai

Žinios apie pirminius tualetus Lietuvoje yra skurdžios. Atliekų duobės aptiktos XIII–XIV a. senojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje. Išviečių kaip statinių nebuvo. Pilių gyventojai galėjo naudotis tam tikslui skirtais indais, kurių turinys buvo išnešamas laukan.

Smirdėjo: nešvarumai iš viduramžių feodalo pilies bokštelių krisdavo tiesiai į pilies griovį ar upelį.

Yra žinoma, kad Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmuose jau nuo XV a. antros pusės funkcionavo gera kanalizacijos sistema. Rūmuose buvo įrengti keturi tualetai – latrinos. Jų turinys tekėjo į Vigrio (Kačergos) upelį.

XVI a. Radvilų rūmuose, Siesikų pilyje, būta latrinų. Kitų pilių sienų išsikišimuose taip pat galėjo būti primityvūs tualetai, kurių turinys krisdavo žemyn. Buvo didikų, turėjusių lauko tualetus arba vadinamuosius štolcus – sostus su skyle, o po tokiais štolcais – naktipuodis. Patys turtingiausi vežiodavosi kelioninius sudedamus tualetus. Stambesniuose dvaruose taip pat buvo tualetai su vietine kanalizacija.

Didžiausiame Lietuvoje Pakruojo dvare jau XIX a. buvo tualetas su vandens nuleidimu ir už rūmų sienų nueinančiu kanalizacijos vamzdžiu, kurio turinį surinkdavo į kibirą tam tikslui skirtas tarnautojas ir atokiau užkasdavo. Žinoma, populiariausi turtingųjų namuose buvo naktipuodžiai, laikomi miegamuosiuose, prie lovos esančiose spintelėse.

Lauko tualetai Lietuvoje

Kaip ir visos naujovės, taip ir lauko tualetai Lietuvoje prigijo vėliau. Tačiau XIX a. pradžioje, bent jau Dzūkijoje ir Suvalkijoje, jų jau tikrai buvo.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavusi kaizerio kariuomenė, matyt, išsigandusi galimų epidemijų, įsakė visiems pasistatyti lauko tualetus. Nepaklusniųjų laukė 6 000 markių bauda ir net areštas. Dar ir tarpukariu už netvarkingą miesto tualetą grėsė 70 litų bauda (dab. pinigais – apie 200 eurų), pakartotinai nusižengus – bauda 1 000 litų. Pirmas viešas tualetas atsirado Kauno geležinkelio stotyje ir buvo vienintelis mieste. Tik 1939 m. radosi dar po vieną Šančiuose ir Aleksote.

Lauko tualetų Lietuvoje apstu iki šiol – net 16,6 proc. gyventojų neturi savo name tualeto (Rumunijoje – 38 proc.). ES direktyva sako, kad gyvenvietėse, kuriose gyventojų skaičius didesnis nei 2 tūkst., 98 proc. jų turi būti prijungti prie vandentiekio ir nuotekų tinklų.

Faktų apie tualetus popuri

1775 m. buvo užpatentuotas tualeto su sifonu išradimas, tai anuomet prilygo rato išradimui.

1889 m. anglų santechnikas Davidas Bostelis sukonstravo vandenį taupantį klozetą su aukštai įtaisytu vandens nuleidimo bakeliu, kuris prie klozeto buvo nuleistas tik 1915 m.

Nuo 1920-ųjų tualetai tapo naujų statinių Šiaurės Amerikoje ir Europoje standartinės įrangos dalimi.

1913 m. rusų aviakonstruktorių sukonstruotame lėktuve "Ruskij vitiaz" įtaisytas pirmasis tualetas lėktuve.

Bidė – prancūzų išradimas. Teigiama, kad bidė pirmą kartą atsirado 1710 m. Paryžiaus gražuolės madam de Pri bute. Bidė anuomet naudojosi tiek vyrai, tiek moterys, bet Pirmojo pasaulinio karo metu amerikiečių ir britų kariai viešnamiuose radę bidė, griežtai nutarė, kad šis įtaisas tinka tik moterims.

2009 m. Stafordšyro universiteto studentų naktiniame klube įrengtas pirmasis šalyje tualetas transseksualams.

Tradicija: vaikai nuo seniausių laikų buvo sodinami ant įvairių puodų.

Japonijos Akašio mieste esančioje kavinėje "Hipopo Papa" lankytojus vilioja galbūt vienintelis pasaulyje tualetas – akvariumas, skirtas moterims. Mat trys jo sienos yra stiklinės – už jų plaukioja šimtai egzotiškų žuvyčių, gausybė vandens augalų ir net vėžlys.

1983 m. Vokietijoje pradėti gaminti mobilieji tualetai.

Bene didžiausias pasaulyje tualetų muziejus, turintis per 2 tūkst. eksponatų, veikia Prahoje. Jame galima pamatyti Prancūzijos imperatoriaus Napoleono naktipuodį.

Japonų klozetų gamybos koncernas "To To" gamina išmaniuosius tualetus, kuriuose vandens srovė valdoma nuotoliniu būdu, nemalonius garsus užgožia jūros ošimas su žuvėdrų klyksmais, yra galimybė pasirinkti muzikinį foną, individualią sėdynės temperatūrą, užpakalio apiplovimą ir džiovinimą. Dangtis pats pasikelia ir nusileidžia. Sėdynės dezinfekuojamos ultravioletiniais spinduliais. Nereikia šepečio – keramika pati nusivalo.

Yra tualetų, kuriais pasinaudojus, galima gauti kraujospūdžio, šlapimo ir išmatų tyrimo duomenis ir juos nusiųsti gydančiam daktarui.

Įspūdį gali padaryti ne tik tualeto savybės, bet ir jo kaina. Štai bene brangiausias pasaulyje tualetas, kainavęs 19 mln. dolerių, buvo sumontuotas tarptautinėje kosminėje stotyje. Beje, kosmonautai, būdami nesvarumo būklės, naudojasi tualetu, sėdėdami ant unitazo prisirišę saugos diržais.

Visiems žinomas tualeto ženklas 00 tikriausiai yra kilęs iš skaičiaus 100, nes Anglijos viešbučiuose tualetas būdavo įrengiamas 100-ajame kambaryje. Tačiau dar ir šiais laikais pasaulyje apie 2,6 mlrd. žmonių šiuolaikinis tualetas būstuose yra neprieinamas. Tai yra viena iš svarbių higienos stokos priežasčių, dėl kurios trečiojo pasaulio šalyse plinta užkrečiamosios ligos ir kyla mirtį nešančios epidemijos. Tad 2001 m. Singapūre vykusioje tarptautinėje konferencijoje tualetų klausimu lapkričio 19-oji paskelbta Pasauline tualetų diena.

Knygoje rašoma, kad tualetinis popierius nepakankamai efektyviai nuvalo išangės sritį. Į tai dėmesį dar XVI a. yra atkreipęs garsusis prancūzų rašytojas ir karaliaus gydytojas Francois Rabelais knygoje "Gargantiua ir Pantagriuelis", kurioje rašė, kad popierius nepadeda švariai nusivalyti pasturgalio – tam tikslui geriau tiktų... mažiukas žąsiukas.

Piktogramos: ant dažno tualeto durų nuo XIX a. naudojami paveiksliniai sutartiniai ženklai.

Gydytojas ir knygos autorius G.Laurinavičius antrina F.Rabelais – šiuolaikinis tualetinis popierius (Kinijoje jis jau buvo gaminamas XIV a.) neatitinka savo paskirties. Todėl dėl efektyvios išangės higienos stokos randasi įvairių komplikacijų. Knygos autoriaus nuomone, reikia skatinti tualetinio popieriaus gamintojus didinti tualetinio popieriaus funkcionalumą, gaminant jį šiurkštesnį, smulkiai raukšlėtą.

Beje, senovėje žmonės galabijo vienas kitą ir per išeinamąją angą. Štai visi žinome apie belaisvių sodinimą ant kuolo, tai ypač išpopuliarėjo kovų su turkais metu. Žinomos ir inkvizicijos skirtos mirties bausmės, kišant į išangę įkaitintus metalinius strypus. Buvo išbandyti ir bambukai, per parą užaugantys apie 10 cm (aukai įstačius bambuko viršūnę į užpakalį, bambuko augimas nesulėtėja). Vietnamo kare amerikiečiai įkišdavo į aukos užpakalį kulkosvaidžio vamzdį ir iššaudavo. Kartais įkišdavo ir gyvą kurmį. Islamo fundamentalistai nusikaltėlį už lytinius nusikaltimus sodina pliku užpakaliu ant įkaitinto puodo su alkana žiurke.