Kunigas, stovėjęs lietuvybės sargyboje

Prieš 170 metų gimė Silvestras Gimžauskas – kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys, vargo mokyklų steigėjas. Į Lietuvos liaudies buities muziejų perkeltas jo tėvų namas padeda sukurti autentišką aplinką, kurioje slapta buvo puoselėjama lietyvybė.

Turtingas gyvenimo kelias

1845 m. spalio 13 d. Gimžauskų – Liudviko Gimžausko ir Liucijos Marijonos Vaitkevičiūtės šeimoje Kirdeikių kaime Utenos rajone gimė pirmasis vaikas – sūnus Silvestras. Jis augo ne vienintelis, turėjo dar tris brolius ir tris seseris. Daugelyje ano meto pasiturinčių valstiečių šeimų pirmagimio kelias buvo nulemtas – kunigų seminarija. Toks likimas buvo skirtas ir vyriausiam Gimžauskiokui. Jis mokėsi Linkmenyse, vėliau, nuo 1857 m., Švenčionių gimnazijoje, po to, Daugpilio gimnazijoje baigęs šešias klases, 1862 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1863 m. sukilimas sutrukdė įprastinę mokymosi eigą – Silvestrui teko dirbti Švenčionių vaistinėje.

Dirbdamas jis jau buvo linkęs tobulintis farmacijos srityje, tačiau, ankstesnių studijų draugo paragintas, 1877 m. grįžo į atsikuriančios seminarijos antrą kursą, tapo kunigu ir buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Matyt, ne itin geros gyvenimo sąlygos ar nepalanki seminaristų sveikatai aplinka sudarė sąlygas užsikrėsti džiova ir po metų S.Gimžauskas grįžo į Lietuvą.

Vadovybė jį pasiuntė vikarauti į Želudoką (100 km į pietus nuo Eišiškių), kur gyventojai tada dar kalbėjo lietuviškai. Netrukus S.Gimžauskas perkeltas į lenkinamą Žiežmarių parapiją, sakė joje lietuviškus pamokslus. Tačiau ir Žiežmariuose jis neužsibuvo – buvo perkeltas į Vidiškius filijos šeimininku. Ir čia nenuilstamai gynė lietuvybę ir blaivybę. Matyt, dėl to vėl perkeliamas – dabar jau į Kietaviškes, vėlgi – lietuvišką, bet lenkinamą parapiją.

1884 m. dvasininkas perkeliamas į Valkininkų parapiją eiti klebono ir Merkinės dekano pareigas. 1891 m. S.Gimžauskui suteiktas garbės kanauninko titulas.

Dėl knygnešystės, lietuvybės ir blaivybės rusų valdžia jo pareigas pažemino ir paskyrė į Bagaslaviškį altarista. Netrukus susirgo, išvyko gydytis į Varšuvą, ten 1897 m. ir mirė.

Rūpinimasis lietuvybe

Rusijos imperijos antilietuviška politika kėlė jauno Silvestro pasipriešinimą ir aktyvų domėjimąsi savo tautos praeitimi, folkloru, archeologija. Jis ne tik domėjosi, kaupė liaudies turtus, bet ir stengėsi juos visokeriopai perteikti savo parapijiečiams, sakė lietuviškus pamokslus, mokė vaikus poterių lietuviškai, steigė mokyklas, platino blaivybę.

Gražios gimtinės apylinkės, Pakaso ir Ukojo ežerai, matyt, nuo vaikystės žadino poetinę sielą. S.Gimžauskas rašė, publikavo savo kūrinius "Aušroje" ir kitoje lietuviškoje periodinėje spaudoje. Buvo išleista penkiolika S.Gimžausko knygučių.

Apie dvasininko gyvenimą žinių maža žinių, tik Juozas Tumas-Vaižgantas apie jį skaitydavo paskaitas ir tų paskaitų pagrindu išleido knygelę apie šį šviesuolį.

Steigdamas slaptąsias – vargo mokyklas – S.Gimžauskas nepamiršo ir gimtinės, tokia mokykla buvo įkurta ir Gimžauskų sodyboje. Šioje aukštaitiškoje gryčioje vargo mokykla išliko iki 1911 m.

Išliko autentiška aplinka

Kaip labai tradicinė, o ir memorialinė, švietėjo S.Gimžausko gimtoji gryčia buvo perkelta į Lietuvos liaudies buities muziejaus "Tėviškė" Aukštaitijos sektorių. Gryčioje atkurta to meto aplinka ir slaptoji mokykla, kurioje vyko edukaciniai užsiėmimai, primenantys spaudos draudimą ir kovą už jos išlaikymą.

Apie pagarbą tauriai, šviesiai S.Gimžausko asmenybei liudija jo portretas ant šios vargo mokyklos sienos. Atkurta mokykla skiriasi nuo paprastos seklyčios tuo, kad ant ilgo stalo išdėliotos knygelės ir grifelinės lentelės. Grifelinė lentelė padaryta iš juodojo skalūno plokštelės, aprėmintos mediniais rėmeliais. Pati lentelė suliniuota arba sulanguota. Per lentelę braukiant grifeline lazdele likdavo balkšvas bryžis. Ant tų lentelių mokinukai brėždavo pirmąsias raides – lotyniško alfabeto. Tokioje mokykloje vaikai mokėsi slebizavodami – garsiai skiemenuodami, iš skiemenų sudėliodami žodžius.

Vaikai rašydavo, o daraktorius – mokytojas vis žvilgčiodavo pro langą, ar nepasirodys koks nepažįstamas žmogus, rusų valdžios šnipas. Vargo mokyklos prieigas saugodavo ir patys mokinukai, einantys sargybą. Kilus pavojui, vaikai kruopščiai nuvalydavo lenteles, kad neliktų lietuviškų raidžių, ir bėgdavo slėptis į pakampes arba pradėdavo žaisti.

Daraktorius ar daraktorė užsiimdavo kokia nors pašaline veikla, dėl kurios rusų žandarai negalėjo prikibti. Grifelinė lentelė nebuvo įkaltis, nes jas naudojo ir valdžios mokyklos, kitas reikalas – spausdintos knygelės, už jas grėsė didelės baudos arba net tremtis į Sibirą. Todėl knygelėms paslėpti būdavo įrengiamos slėptuvės. Muziejuje jos yra stalo galuose, kur paprastai stalčių nebūdavo.

Klasėje dar yra spinta, skrynia, lova, o gale lovos – šiandien užmiršta ir uždrausta mokinių drausminimo priemonė – rykštė ir sauja žirnių, ant kurių prasikaltėlį klupdydavo. Tiek viena, tiek kita drausminimo priemonė įvarydavo baimės vaikams.

Slaptųjų vargo mokyklų ir knygnešių platinamų knygelių vaidmuo nepaprastai didelis. Kur buvo platintos lietuviškos knygos, ten išsilaikė lietuvių kalba, todėl dabar vis dažniau girdimas to laikotarpio knygų per sieną nešimo prilyginimas šiuolaikinei cigarečių kontrabandai negali nešokiruoti. Taip parodomas visiškas istorijos neišmanymas, nepagarba jai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių