Vis dažniau lietuviai  Kūčių stalą paįvairina egzotiniais patiekalais: krevetėmis,  lašiša, afrikiniu šamu ar net suši.  Nauji, netradiciniai valgiai paprastą ir kuklų Kūčių stalą paverčia ištaiginga vakariene, o susirinkus gausiai šeimai, ant stalo puikuojasi kur kas daugiau nei 12 patiekalų. Tiesa, vis dar nemažai tautiečių sąžiningai laikosi tradicijų ir iš tėvų paveldėtų papročių. Lietuvišką Kūčių stalą ypač vertina emigrantai, kurie net ir būdami toli nuo tėvynės stengiasi pasigaminti tradicinius patiekalus.

Tradicijos įgauna naujas formas

Rodos, kuo lengviau galime pasiekti informaciją apie Kūčių tradicijas, paplitusius protėvių patiekalus, tuo labiau tolstame nuo senųjų  tradicijų formų.  Primirštami ne tik papročiai, bet ir tradiciniai Kūčių stalo valgiai. Tiesa, apeigiškiausi dalykai yra išlikę: atsisakoma mėsos ir pieno produktų.

„Visame pasaulyje Kūčias švenčia tik lietuviai ir lenkai. Niekur daugiau nėra papročių gaminti specialius patiekalus, reikalavimo laikytis susikaupimo ir rimties.  Nors pokyčiai ir kitų kultūrų įtaka yra neišvengiama, gerbdami savo tautiškumą  ir  lietuviškumo ženklą, turėtume laikytis šių tradicijų“, – sako  kulinarinį paveldą puoselėjančio  „Bernelių užeigos“ restoranų tinklo gamybos vadovė Rasa Vasiliauskaitė.

Etnologės Rūtos Stankuvienės teigimu, pasaulio kultūros istorijoje  šventės nėra sustabarėjusios. „Natūralu, kad kiekvienais metais jos po truputį įgauna naujas formas. Netgi  Kalėdų eglutė santykinai yra nesena tradicija. Tačiau ji taip prilipo, kad, rodos, buvo puošiama ir prieš tūkstantį metų“, – pasakoja specialistė.  Tradicijos susiformuoja tam, kad būtų galima išlaikyti tautiškumą, tačiau globalizacija, gerėjančios gyvenimo sąlygos ir daug kitų sudedamųjų jas gerokai pakoreguoja.

Gamino iš to, ką turėjo

Šiandien priskaičiuojama apie 100 įvairiausių Kūčių stalo patiekalų.  Skirtingų  etninių Lietuvos regionų asortimentas  dažniausiai priklausydavo nuo veiklos ar gamtos turtų. Natūralu, kad arčiau marių, ežerų ar jūros  gyvenantys žmonės turėdavo daugiau žuvies,  pietų Lietuva  garsėjo grybais, o Šiaurės  Lietuvoje netrūko derlingų žemių. „Kokios žuvys plaukiojo ežeruose, upėse, mariose, ką pasigaudavo, tą ir pasigamindavo  Kūčių vakarienei. Todėl nieko paradoksalaus, kad šiandien galėdami nusipirkti ar pasigauti lašišą, ją ruošiame Kūčių stalui“, –  sako etnologė R. Stankuvienė. Ką patieks Kūčių vakarienei priklausydavo ir nuo to, ką  gaudavo „saldaturgyje“, kuris vykdavo paskutinį savaitgalį prieš šventes. Tuomet kaimo žmonės atveždavo į miestą savo užaugintus produktus, o patys pirkdavo tai, ko nebūdavo kaime, pavyzdžiui, saldainius, druską, prieskonius ir kita.

Tradicijų pokyčius lemia greitėjantis gyvenimo tempas

Etnologės teigimu, daugelį šventinių pokyčių diktuoja pasikeitęs žmonių gyvenimo ritmas.  XX a. pradžioje dauguma gyveno kaimuose. Šventinio pasiruošimo laikotarpis buvo laikomas ramybės ir poilsio metu, mat žemdirbiams intensyviausias metas būdavo vasara. Tačiau šiandien viskas apsivertė.  „Ar  tai būtų buhalteris ar tai prekybininkas, daugeliui šiuolaikinių dirbančių žmonių gruodis yra vienas  įtempčiausių mėnesių: ataskaitos, suvestinės,  tiekėjai, pirkimai, pardavimai, kitų metų strategijos ir planai. Ir jei ne reklamos ar parduotuvėse išpuoštos kalėdinės vitrinos, tai dažnam miestiečiui Kalėdos ar Kūčios atrodytų dar labai toli“, – pasakoja  R. Stankuvienė.  Daug žmonių, kurie sukasi visame šiame švenčių chaose, neturi laiko sustoti, pagalvoti ar pagaminti šventinę vakarienę visai šeimai. 

Kūčių stalas tarsi giminės susitikimas

Nepaslaptis, kad Kūčios – tai šeimos šventė. Kiekviena šeimininkė su dukromis ir kitais pagalbininkais ruošdavo stalą, o prie jo sėsdavo tik šeimos nariai. Tiesa, buvo kviečiami ir kaiminystėje gyvenantys vieniši žmonės, našliai. Kaimo gyventojai  tikėjo, kad nepakvietus žmogaus, kuris Kūčias švenčia vienas, ištiks nelaimė. Šiandien dažnas neįsivaizduoja Kūčių stalo be gausiai susirinkusios giminės ir iš užsienio parvykusių artimųjų. „Tai yra dabartinio gyvenimo ritmas. Tuo tarpu anksčiau, jei mergelę vesdavo iš svetimo krašto, vadinasi, ji būdavo iš už trijų kaimų. Būtent šeimų sėslumas ir lemdavo šeimos rato susidėmą“, - pasakoja  etnologė.  Tuo tarpu keliadešimt kartų pagerėjęs susiekimas šiendien natūraliai pakeitė tradicijos tąsą – prie stalo renkasi artimieji ir kiekvienas atsiveža tai, ką moka pagaminti geriausiai.

Nėra jokių rašytinių taisyklių ar normų, kaip reikėtų ruošti Kūčių vakarienę.  Visgi didžiausi lietuvos tautiškumo puoselėtojai  ragina nepamiršti to, ką perdavė mūsų tėvai ir seneliai, o šeimos papročius perduoti ateinančioms kartoms. „Jeigu mumis žavisi pasaulis, tai kuriems galams bėgti nuo savo tapatybės, kuo esame saviti ir unikalūs?“, – retoriškai klausia R. Stankuvienė.