Portretas interjere

Kompozitorius atostogaus su mūzomis

Didžiausia KU Menų fakulteto docento, kompozitoriaus Jono Pauliko svajonė – muziką rašyti ne tik per atostogas. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

Paskutinę dieną prieš atostogas kompozitorius, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentas Jonas Paulikas svajoja ne apie kelionę į šiltus kraštus. Nustūmęs į šalį niekada nesibaigiančius darbus, po ilgos pertraukos ketina išskleisti metus margintus juodraščius ir pagaliau parašyti nedidelį kamerinį kūrinį, kuris turėtų nuskambėti rudenį įvyksiančiame kompozitoriaus jubiliejui skirtame autoriniame koncerte.

Kaip ir dauguma, birželio 24 dieną jubiliejinį gimtadienį švęsiantis J.Paulikas konstatuoja chronišką, verčiantį slopinti kūrybinius impulsus laiko stygių. Gal todėl jo muzika bręsta ilgai – viskas apgalvota, pasverta, motyvuota. Anot kompozitoriaus, svarbiausias kūrybos stimulas – ilgai brandinta idėja. O pats kūrybos procesas vyksta lėtai, pareikalaudamas visiško atsidavimo, atidedant kitus darbus.

Paklaustas, ar svajojo kurti muziką, prisimena, jog visada turėjo tik vieną norą – jos mokytis. Savarankiškai pasiruošęs stojamiesiems egzaminams, buvo priimtas į Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos chorinio dirigavimo specialybę. Iki šiolei prisimena atlaidžias komisijos narių šypsenas, kai grodamas fortepijonu sumaišė boso ir smuiko raktus. „Gal vis dėlto buvau tinkamas?“ - šypsosi jubiliejų švenčiantis muzikas.

J. Paulikas niekada nekėlė sau tikslo – tapti kompozitoriumi. „Man sekėsi teoriniai dalykai, buvo patraukli racionalioji muzikos pusė. Pastebėję sugebėjimus, kompozicijos mokytis patarė ir kompozicijos dėstytojas Teisutis Makačinas. „Pamaniau: jeigu gali kiti, kodėl negaliu aš?“ - prisimena J. Paulikas, vėliau baigęs Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę.

- Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

- Esu gimęs Žemaitijoje, o užaugęs Klaipėdos krašte, kaime tarp Pagėgių ir Šilutės. Į Klaipėdą grįžau išgirdęs kolegų pasakojimus, kad čia – įdomu ir yra perspektyvų.

Klaipėdoje gyveno ir kolega kompozitorius Putinas Fležinskas. 1971 metais įsikūrė Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai. Po metų atvažiavau ir aš. Tikėjausi, kad čia galėsiu kurti muziką, kad Klaipėdoje bus gabių studentų.

- Dirbate ne tik KU Menų fakultete Muzikos istorijos ir teorijos katedroje, bet ir Muzikos centre.

- Muzikos centre atsidūriau netikėtai sau pačiam. Nors, sakoma, nieko be reikalo nebūna. Esu keturių profesionalių kolektyvų – Klaipėdos kamerinio orkestro, senosios muzikos ansamblio „Ventus Maris“, Brass kvinteto ir Klaipėdos kariliono - vadybininkas.

- Pačiame uostamiesčio muzikinio gyvenimo sūkuryje! Koks Jums atrodo tas muzikinis gyvenimas?

- Nesinori kalbėti pesimistiškai... Nepasakysiu nieko nauja, bet manau, jog būtina daugiau rūpintis kultūra. Deja, tokia situacija visoje Lietuvoje, ne tik Klaipėdoje. Kad ir ką besakytume, tarybiniais laikais kultūrai buvo skiriamas didesnis dėmesys. Tik tiek, kad varžė politiniai dalykai. Tačiau pirkdavo kūrinius – kas dabar retai benutinka. Skirtingai nuo kitų sričių, muzikus ne itin veikė politinė konjunktūra. Juk galima buvo parašyti simfoniją, paskirti ją „spaliui“, o galvoti apie Lietuvos nepriklausomybę. Muzika nėra verbalizuota, joje niekas neįvardijama tiesiogiai. Bet, žinoma, neduok Dieve, kad tie laikai sugrįžtų.

- Turbūt rinkdamasis profesiją nesvarstėte – ar ji bus pelninga, ar sugebėsite rašydamas muziką užsidirbti duonai?

- Tada tikrai nesvarsčiau. Tačiau dabar visiems patariu: galite muzikuoti, bet nebūtina iš to duoną valgyti.

- Ar turite laiko rašyti muziką? Juk vadybininko darbas nėra itin ramus.

- Iš tiesų laiko labai trūksta. Tie darbai, iš kurių valgau duoną, atima tiek, kad jau nebesinori kurti. Šiandien – paskutinė darbo diena Muzikos centre. Per atostogas tikiuosi Kameriniam orkestrui parašyti kūrinį.

- Iš šalies atrodo, jog muzikos rašymas yra šiek tiek susijęs su įkvėpimu. Ar galima šį procesą suplanuoti?

- Žinoma, nėra taip: sugalvojai ir parašei. Jeigu dabar atsisėsčiau prie balto popieriaus lapo, kūrinys gimtų gal tik po metų. Įkvėpimo negalima paneigti, tačiau amato išmanymas taip pat labai svarbus. Jeigu muzika bus parašyta remiantis amato išmanymu, gali būti gera arba bloga. Tačiau jeigu nebus architektonikos, apskaičiavimo - vienareikšmiškai bus bloga. Viduramžiais sakė, jog muzika – tikslusis mokslas. Šventa teisybė. Muzikoje, kaip ir architektūroje, konstrukcija lemia kūrinio tvirtumą. Tarkime, polifoninėje Bacho muzikoje viskas skrupulingai apskaičiuota. O juk skamba nuostabiai!

- Prasitarėte apie kūrinį, kurį ketinate parašyti...

- Tai bus nedidelės apimties, 5-7 minučių pjesė styginiams instrumentams.

- Kiek puslapių natų reiškia tos 5-7 minutės?

- Daug lemia muzikos tempas. Gali būti 30-40, gali būti ir 7. Per metus galima parašyti ir stambesnį kūrinį, tačiau ir mažai pjesei reikia labai daug laiko. Juk nerašiau kelerius metus. Ir apskritai man niekada greitai „nesirašydavo“. Dažniausiai kurdavau kamerinius, nedideliems ansambliams skirtus kūrinius. Siekiu, kad muzika būtų kuo nors netikėta. Pavyzdžiui, „Trys legendos birbynei ir kanklėms“. Liaudies instrumentams visada rašoma paprastai. Pamaniau, kodėl negalima šiems instrumentams parašyti modernios muzikos? Panaudojau atonalią, dodekafoninę techniką. Rezultatas gana įdomus.

- Jeigu turėtumėte daug laiko, pinigų, ką veiktumėte?

- Norėčiau nuolatos rašyti muziką. Jeigu niekas daugiau nerūpėtų, man tai būtų pats geriausias užsiėmimas. Nereikėtų nė ypatingo bendravimo - esu vienišius, o tai, ką darau, tik dėl to, kad reikia. Turbūt kaip ir dauguma, dėl norų ir galimybių neatitikimų gana dažnai jaučiu įtampą. Dirbant su žmonėmis, ypač kultūros srityje, problemos niekada neišsenka. Negaliu susikaupti, galvoti apie tai, kas svarbu, įdomu pačiam. Tie išgyvenimai kūrybai nesuteikia peno. Tik išbalansuoja.

- Ar galima dėti lygybės ženklą tarp to, ką darote Jūs, Jūsų kolegos, ir popmuzikos kūrėjų? Jie save taip pat vadina kompozitoriais...

- Meną galima daryti iš ko tik nori – kad ir iš šiukšlyno. Svarbu, kad tai teiktų estetinį pasitenkinimą. Tačiau popmuzikos ir rimtosios lyginti vis tiek neišeina. Popmuzikai kurti tikrai nereikia tiek žinių, kiek rimtosios muzikos rašymui. Nesakau, kad tai nėra vertinga. Bet tai yra kitas menas, gal kita kompozicijos rūšis.

-Vis mažiau žmonių nori gilintis į sudėtingus dalykus, ypač į tai, kas reikalauja specialaus pasirengimo, žinių. O štai popmuzika sutraukia sausakimšas sales, aikštes klausytojų.

- Galiu būti labai nepopuliarus, tačiau rimtoji muzika – tai menas elitui. Ir nereikia tikėtis, kad visi džiūgautų ir veržtųsi – būtų net neįdomu. Tačiau nors ir nedaug, yra žmonių, kuriems ši muzika patraukli.

- Ar nesigraužiate dėl to, kad nesate populiarus, žinomas, liaupsinamas?

- Na ir kas? Toks yra gyvenimas.

- Jeigu reikėtų pasirinkti profesiją iš naujo, ar taip pat mokytumėtės muzikos?

- Nežinau. Turbūt... Jeigu neturėčiau tos patirties, kurią dabar turiu. Bet jeigu žinočiau, kas manęs laukia... Turbūt gerai gerai apmąstyčiau. Bet vis tiek tai turbūt būtų muzika.

- Dėkoju už pokalbį. Linkiu įkvėpimo ir galimybės kurti muziką ne tik per atostogas.