Pankas egzilas – trūkstama grandis, o galbūt įdomus posūkis lietuvių išeivijos istorijoje. Kazimieras Kazas Prapuolenis, susitrumpinęs vardą ir beveik pamiršęs lietuvių kalbą, vis dar jaučiasi išeivis.
Kazas piešia siurrealų komiksų pasaulį „Underworld“, rašo scenarijus „Cartoon Network“ animacijos twisted egzemplioriams ir laimi „Emmy“.
Gyvena Holivude, o jo adresas – legendinis Sunset bulvaras, kur auga daug palmių ir vaikšto merginos su bikiniais.
Per patį pankų judėjimo JAV įkarštį Kazas baigė Niujorko Vizualiųjų menų mokyklą, dėlto kartais su savo draugais – grupiokais sumąsto ir meno projektų: vienas iš seniausiai besitęsiančių – kūnų skysčių rinkimas bei konservavimas ąžuolo statinėse jau aštunti metai. Kai viskas ten subręs, žada gabenti į Lietuvą.
Jei turėtum nupiešti lietuvių personažą, kaip jį vaizduotum?
Manau, kad rinkčiausi Amerikos lietuvių parodiją, nes juos geriau pažįstu. Pasiilgę savo šalies, verkiantys į alų, kol dainuoja liaudies dainas ir valgo bulves su raugintais kopūstais. Burnos dvokas ir dėmės pažastyse, dryžuoti, dydžių neatitinkantys kostiumai. Jų žmonos panašios į „babuškas“. Kita vertus, kai kalbame apie šiuolaikinius lietuvius, jau iš Lietuvos, aš įsivaizduoju žavų blondiną, kuris yra tvirtas it vinis. Jį pieščiau kvailoką ir seksualų, aukštą ir ploną, pasiruošusį smūgiuoti į nosį visiems iš eilės. Jis turėtų mikroschemą petyje, nes jo šalis maža. Bet paskutiniame komikso plane jis tikriausiai verktų į alų ir mylėtųsi su savo seksualia mergina (kuri jį moraliai remia).
Kokių prototipų ieškai savo fantazijoms?
Dažniausiai tai yra pikti atsiskyrėliai, vaikai, idiotai, įvertinimo nesulaukę intelektualai.
Ar apskritai turi kokį ryšį su Lietuva be kilmės?
Na, su Lietuva gerą ryšį turėjau vaikystėje, kai teko dainuoti lietuvių chore, vaidinti lietuvių teatre, lankyti lietuvių bažnyčią ir taip toliau. Viso to atsisakiau būdamas paauglys – mano tėvai nepapasakojo apie Lietuvą nieko, kas man tada būtų skambėję geriau už Ameriką. Kiek vėliau atėjo pankų laikai, dar po to – meno mokykla Niujorke. Kad nereikėtų visiems sutiktiems kartoti tris kartus vardą ir pavardę, iš Kazimiero tapau Kaz‘u. Na, Prapuolenis liko. Dabar lietuviškai moku tiek, kiek 8 metų vaikas, bet labai norėčiau aplankyti šiandieninę Lietuvą.
Kaip įsivaizduoji lietuvių humoro jausmą?
Tiesą sakant, neįsivaizduoju. Visą laiką maniau, kad Rytų Europa pasižymi sarkazmu ir juoduoju humoru. Tai tikriausiai lėmė vaikystėje matytas komiksas, atkeliavęs iš kitos geležinės uždangos pusės, kuriame žmogus sodino medį, jį laistė bei augino, kad galėtų ant jo pasikarti. Ar tai protestas prieš Sovietų Sąjungą? Piešėjo neurotinė depresija? Bendras genofondas ir kraujas?
Kaip manai, ar kurtum savo komiksų seriją, jei visą gyvenimą būtum gyvenęs Lietuvoje (apie ekonominius privalumus neklausiu)?
Mano komiksai tikriausiai būtų kiek kitokie. Manau, kad skonį labiausiai lemia vietos ir kultūros, kuriose užaugi. Lietuvoje nebūčiau ragavęs pankiškos kultūros, bet gal vieną dieną prasiveržtų mano genetika ir imčiau kurti „Nusikaltėlių pogrindį“?
Kokius autoritetus turi komiksų pasaulyje?
Esu laikomas vienu iš pagrindinių alternatyvių komiksų piešėjų, atėjusių iš 80-ųjų Vizualiųjų menų mokyklos Niujorke, Arto Spiegelmano grupės. Taigi vienintelis mano autoritetas ir būtų mano mokytojas.
Kokia yra pagrindinė tavo komiksų „Underworld“ koncepcija?
Idėja yra piešti ir rašyti apie smulkius nusikaltėlius ir marginalius personažus, kurių amoralumas – humoro šaltinis. Norėjau žaisti su tokiais tabu, kurie man yra juokingi. Geriausia forma tą įgyvendinti pasirodė standartinis laikraštinis keturių dalių komiksas su koncentruota fabula. Tačiau kadangi esu išugdytas meno mokyklos, reikštis komiksų skiltyje neatrodė pakankamai kilnu ir kūrybiška. Kai prasidėjo mano karjera – 80-ais, 90-ais, – tik pavieniai komiksai buvo pripažinti kaip meno kūriniai, todėl kurdamas „Underworld“ nuolatos eksperimentavau tiek su forma, tiek su turiniu. Tik tada man tapo akivaizdu, kad toks komiksų kūrimas yra gera savirealizacija.
Kas komikse yra svarbiau: siužetas ar vizuali forma?
Dažniausiai aš nekuriu piešinių be istorijos, todėl, sakyčiau, siužetas yra svarbiau. Aš negaliu pradėti piešti be idėjos. Kai pieši tiesiog dėl malonumo, tai tiesiog dešiniojo smegenų pusrutulio mankšta. O kai pieši komiksą ir rašai jam istoriją, smegenų pusrutuliai žaidžia ping-pongą.
Minėjai, kad kurdamas „Underworld“ mėgsti žaisti su tabu. Ar yra koks nors tabu, kurio išjuokti neišdrįstum?
Nemanau. Žmonėms kasdien atsitinka baisių dalykų, ir aš visai nenoriu priversti vienus ar kitus kentėti. Bet jei randu būdą, kaip tabu paversti pokštu, tai to neatsisakau. Humoras turi stumti ribas ir atrasti kažką naujo. Mano nuomone, nedera išjuokti seksualinės prievartos, bet visai verta ironizuoti isterijos bangą, kuri tai supa.
Kaip bebūtų, aš turiu nuolatos būti atsargus, nes esu laimingas ir šiltas asmuo, o mano sarkazmo taikiklis dažniausiai yra nukreiptas į artimiausius žmones. Kaip pasirodė, esu be galo jautrus. Kas nors paduokite man alaus, kad išsiverkčiau.
Naujausi komentarai