Kokia energija sukaupta kiekviename varde ir pavardėje?

Jau daug metų šalia Laros Adžgauskienės vis kas nors ištiesia ranką – kad ji pažvelgtų ir išskaitytų tai, kas užkoduota delnuose. Tačiau neeilinę pajautą turinti L. Adžgauskienė savęs nei būrėja, nei ragana nevadina. „Kai prisistatinėjau ragana, vienas žmogus pasakė: „Raganos vardą reikia užsitarnauti“, – mena LRT televizijos laidos „Stilius“ pašnekovė.

Save ji vadina mokslininke, kuri tyrinėja rankas.

Pas L. Adžgauskienę ateina tie, kurie nežino, kur toliau eiti, dvejoja, ką pasirinkti. Tie, kuriems skauda kūną ar sielą. Dar kiti atkeliauja iš smalsumo.

„Ypač vyrai, sako: „Aš netikiu, bet pasižiūrėk.“ Praeina kiek laiko ir klausia: „Ką jau ten matai?“ Ir nori tikėti, ir bijo. Kai pradedi pasakoti žmogaus gyvenimą, jis pradžioje juokiasi, po to šypsena paprastai dingsta, ateina susimąstymas ir sako: „Tu matai, aš net negalvojau, kad taip gali būti...“ Ir tada pradeda klausyti, ką ir kaip sakai. [...] Man ta akimirka, kai šypsena dingsta, labai patinka“, – pasakoja L. Adžgauskienė.

Pabrėžia, kad kiekvienas žmogus gali keisti savo gyvenimą

Delnai vadinami žmogaus smegenų atspindžiu. Pasak chiromantės, įgimtos linijos formuojasi jau trečiame embriono mėnesyje, o žmogui mirus, delnų linijos išnyksta. Užsienyje chiromantų paslaugas pasitelkia net didelės kompanijos, kai įdarbina naujus darbuotojus – nei delnų linijos, nei gimimo data sumeluoti negali.

Ir iš tiesų šių dalykų, tvirtina pašnekovė, užtenka tam, kad pasakytum, koks yra žmogus, kaip jis dirba, kam gabus, kaip pritampa prie kolektyvo.

Lietuvoje chiromantija vis dar bene labiausiai siejasi su stereotipu, jog jei tavo delno gyvenimo  linija ilga, tai ir gyvensi ilgai, o jei priešingai – ilgų metų nesulauksi.

„[Daugelis galvoja, kad] ateisi pas chiromantą ir jis tau pasakys, kada tu mirsi, kiek turėsi vyrų ir vaikų. O iš tiesų iš rankos gali pasakyti žmogaus karmines užduotis, žmogaus kelią, charakterį, siekius, norus, baimes, sveikatą – labai daug dalykų. Galima nupasakoti visą žmogaus gyvenimą, vidinę jo būseną, o tas „gyvensi ilgai ar trumpai“ priklauso nuo paties žmogaus“, – tvirtina L. Adžgauskienė.

Kažin ar ilga gyvenimo linija padės, jei piktnaudžiausi visais žalingais įpročiais, ir kažin ar trumpa linija taps pranašiška, jei patausosi savo organizmą. Galbūt, sako chiromantė, mums rankų linijos tam ir duotos, kad galėtume koreguoti tai, ką gavome, ir keisti savo likimą.

„Likimas, žinoma, egzistuoja. Yra pagrindiniai dalykai, kurie už mus yra nuspręsti, bet kaip mes tai pasieksime – ar mums bus lengviau, ar sunkiau, ar daug kentėsim, ar ne, – žmogus pats gali [tai valdyti]. Jei jis stengiasi, savo karmines užduotis atranda anksti ir jas įvykdo, jo gyvenimas kyla į viršų ir viską jis pats praktiškai pasikoreguoja. Jei jis neatsiliepia į ženklus ir perspėjimus, kurie jam siunčiami, tada jau tavo veidelį [įmurkdo] į purvą, kaip sakoma, kad pajaustum. Ir jei pasidarai išvadas, iškart viskas susitvarko“, – kalba LRT televizijos laidos „Stilius“ pašnekovė.

Kartais, pasak jos, užtenka švelnios korekcijos, vos dviejų procentų stumtelėjimo, ir žmogaus gyvenimas neįtikėtinai pasikeičia.

Delnų linijos keičiasi pagal žmogaus gyvenimą

Ir pačios linijos keičiasi pagal žmogaus gyvenimo būdą, mąstymą, sveikatą, sako chiromantė.

„Savo pavyzdžiu galiu pasakyti, kad po ilgų apmąstymų nutariau grįžti prie chiromantijos: pati labai ilgai tam priešinausi, o kai mano likimo linija iš punktyrinių susijungė į vientisą liniją, sau įrodžiau, kad mano sprendimas buvo teisingas, nes likimo ir galvos linijos – tai vienos greičiausiai kintančių linijų, kadangi jos priklauso nuo žmogaus daromų sprendimų ir nuo mąstymo“, – aiškina L. Adžgauskienė.

Keistas ir vingiuotas buvo mano kelias, šypsosi ji, savo istoriją pradėdama nuo senelio, kuris buvo savamokslis ekstrasensas. Pati, kiek atsimena, tėvams ir seneliams nuimdavo galvos skausmus, intuityviai jausdavo rankomis, kam ką skauda.

„Ir hipnozę buvau bandžiusi. Gal penktoje klasėje (žinote, kaip vaikai žaidžia) pabandžiau pažaisti – mergina ir nukrito kaip stovi ant grindų. Buvo daug baimės, po to elgiausi atsargiau. [...] Matyt, kažkas iš viršaus norėjo, kad tuo užsiimčiau“, – įsitikinusi L. Adžgauskienė.

Tik po dvidešimties metų į jos rankas pateko knyga, kuri patvirtino, jog jau būdama vaiku viską darė taip, kaip reikia. Seno žmogaus rankraštį, tarybiniais metas neleistą publikuoti, dovanų gavo jos tėvas, ir jis tapo pirmuoju L. Adžgauskienės chiromantijos vadovėliu.

Studijuodama menotyrą ji paraleliai studijuodavo ir aplinkinių delnus.

Niekada neprognozuoja blogų dalykų ir mirties

Iki šiol viskas kalbinamos chiromantės gyvenime ateina intuityviai. Po chiromantijos atsirado Taro kortos, runos. Dar vėliau moteris ėmė domėtis apsaugine runų funkcija, amuletais.

„Kiekviena vardo raidė turi savitą prasmę. Kai paskaitai, ką reiškia kiekviena runa, kuri atitinka vardą, tai matai, kad jame yra tiek daug teigiamos ar neigiamos energijos. Kai kurie vardai yra tiesiog kaip sprogimas, kuris žmogų arba bloškia atgal, arba varo į priekį. Pavyzdžiui, būna, kad moteris pakeičia savo mergautinę pavardę ir paima vyro, bet nesutaria šeimoje ir išsiskiria. Pasižiūri į jos mergautinę pavardę ir matai, kad iš tėvų eina šviesa, pozityvi energija, o vyro pavardėje sukaupta visa, kas šiuo metu jai yra tikrai nereikalinga ir tai, kas slegia“, – dalinasi patirtimi pašnekovė.

Ji priduria tokiu atveju pasiūlanti moteriai susigrąžinti mergautinę pavardę.

L. Adžgauskienė sako niekada pas ją atėjusiam žmogui nesako, kada jis mirs – esą tai kintantis dalykas. Taip pat neprognozuoja blogų dalykų, bet perspėja, jeigu kas nors kenkia žmogaus sveikatai.

„Tu gali pasakyti žmogui, kad jam liko tiek ir tiek, ir gali atimti motyvaciją. O gal jam liko dar labai daug? Aš juk ne Dievas – nežinau. Yra ženklų, kurie tai parodo, bet aš neturiu teisės atimti žmogui motyvacijos gyventi. Galbūt jis pakeis absoliučiai visą savo gyvenimą, pasuks kitu keliu negu galėjo ir viskas jam pasikeis. Aš neturiu teisės riboti jo pasirinkimo laisvės“, – pabrėžia L. Adžgauskienė.

Gyvenime ir taip užtenka negatyvumo, netrūksta ir mūsų aplinką veikiančių neigiamų energijų, sako pašnekovė, besilaikanti principo: jei nežinome, nereiškia, kad tai neegzistuoja.

O nelaimes, įspėja chiromantė, galima prisišaukti vien negatyviomis mintimis.

„Jei atidarai duris ir priimi tai, kas yra, tai ateina. O jei kartosi: „Ne, man niekada tai nenutiks“, durys užsidarys. Kaip yra sakoma: Dievas pasakė: nenori – nereikia. [...] Jei įsileidi neigiamą energiją – gali tai būti, pavyzdžiui, mintys, – jos tave suėda. Po to sako – kaip čia atsitiko, kad lietuviai yra savižudžių tauta. Todėl, kad mes įsileidžiame negatyvią energiją į save. Kuo bus daugiau pozityvaus mąstymo, tuo bus geriau. Saulės mažai, tad nors šypsokimės“, – ragina pašnekovė.

Vis dėl to net pusė pas ją atėjusiųjų, pastebi chiromantė, išvadų nedaro ir keisti nieko netrokšta. Tačiau kiekvienam ji parašo vos ne po biografiją ir po savaitės įteikia šešiasdešimt puslapių rankraščio. O smalsaujančius apie ateitį  įspėja labai gerai pagalvoti, ar tikrai nori ten pažvelgti, nes tai gali visiškai nepatikti.

Ir vis dėl to pačiam mėgėjiškai pažvelgti į delnus, sako moteris, retkarčiais yra pravartu. Ypač verta atkreipti dėmesį, jei ryški aiški linija staiga dingsta ar tampa beveik nematoma – esą tai yra perspėjimas tam žmogui, kad kažkas gali būti ne taip.

Jei Dievas mums įdėjo ženklą rankoje, reikia jį išskaityti, tikina chiromantė L. Adžgauskienė.