Knygos tinkluose

Rašytojo Italo Calvino kūryba, anot literatūros kritiko Laimanto Jonušio, yra „rinktinių literatūrinių vaišių“ stalo puošmena. Tai, kas vertinga, ir tai, ką reikia skaityti podraug su Miloradu Pavičiumi, Borisu Vianu, Borgesu ar Beketu. 2006-aisiais lietuvių kalba pasirodė net du I.Calvino romanai – „Nematomi miestai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir „Jeigu keleivis žiemos naktį“ (leidykla „Baltos lankos“). Trumpai apie pastarąjį.

Primenu, jog 1975-aisiais lietuvių kalba buvo išleistas I.Calvino romanas „Baronas medyje“, įvairiuose leidiniuose (taip pat ir „Klaipėdos“ literatūros leidinyje „Gintaro lašai“) skelbta jo apsakymų.

Vienas didžiausių italų pasakų, alegorijų, mokslinės fantastikos kūrėjų romane „Jeigu keleivis žiemos naktį“ aprašo istorijoje dalyvaujantį skaitytoją. Žinoma, jis nėra tapatus empiriniam skaitytojui (man, Jums), tačiau bendrybių esama ne taip jau mažai. Vienas pagrindinių bruožų tas, kad skaitytojas visada yra nepaprastai svarbus veikėjas, nes tik jis pažadina anapus teksto glūdintį pasaulį.

I.Calvino Skaitytojas, nusipirkęs brokuotą knygos egzempliorių, bando jį pasikeisti, nes ieško romano pabaigos. Bet jos ieškodamas vis susiduria su naujais romanais, kurie taip pat pasirodo neturį pabaigos. Taip, šiame hiperromane telpa dešimt skirtingų, neužbaigtų romanų. Vienuoliktasis – Skaitytojo ir Skaitytojos romanas – pabaigą visgi turi: ieškojimus vainikuoja dviejų žmonių vestuvės. Anot baigiamąjį žodį parengusios knygos vertėjos Astos Žūkaitės, „vis nutrūkstantys romanai (ir paprastai kulminaciniame taške, panašiai kaip žurnaluose spausdinami tęstiniai romanai ar eilinė „muilo operos“ serija) – tai ne tik stiliaus pratybos, nors čia turbūt akivaizdžiausiai autorius įrodo savo sugebėjimą keistis ir patvirtina dar kūrybos pradžioje C.Pavese’s jam priklijuotą „plunksnos voverės“ etiketę. Jie sudaro ir savotišką šiuolaikinio romano biblioteką: įvairių pasakojimo būdų, romano žanrų pavyzdžių rinkinį nuo neorealistinio iki neoavangardinio, nuo egzistencialistinio iki fantastinio siurrealistinio“.

I.Calvinas ne tik apnuogina patį romano rašymo mechanizmą, pasakojimo struktūrą, aptaria skaitymo principus ir įvairiausias situacijas, kuriomis skaitoma, bet ir primygtinai reikalauja skaitytojo sąmoningumo, budrumo, bendradarbiavimo; provokuoja jį sutelkti dėmesį ne tiek į patį tekstą, kiek į skaitymo malonumą.

Kiekvienas I.Calvino kuriamas pasakojimas yra maksimaliai dinamiškas ir kondensuotas, nestokojantis užuominų, tarp kurių susidarančias spragas turi užpildyti pats skaitytojas. Ar skaitytojas moka bendradarbiauti su tekstu – kitas klausimas. Abejonių nekelia neįtikėtina rašytojo išmonė, teksto kalbinis vizualumas, estetiškumas. Tarsi vilkindamas pasakojimą, I.Calvinas mezga „fantastiškus prozos tinklus, kuriais gali gaudyti viską“ (Gore’as Vidalas) ir įtvirtina jame savo kadaise apibrėžtas pagrindines 3-iojo tūkstantmečio vertybes: lengvumą, greitumą, tikslumą, vaizdingumą, pastovumą.