Klaipėdoje – kultinio lenkų avangardisto kūrinys

Klaipėdos uostamie-styje tęsiasi Lenkijoje prasidėjęs tarptautinis projektas „Trijų kultūrų teatras: Klaipėda, Kaliningradas, Olštynas. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas”. Sekmadienį 17 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre su spektakliu viešės Stefano Jaraczo teatras iš Olštyno (Lenkija). Į Klaipėdą atvyksta jo vadovai ir teatro studijos nariai.

Spėsiantiems įsigyti bilietus (pagal spektaklio sprendimą vietų skaičius itin ribotas) bus parodyta kultinio lenkų dramaturgo Stanislawo Ignacy’o Witkiewicziaus-Witkacy’o pjesė „Vitkaco pratybos. Pamišėlis ir vienuolė”.

Pristato Olštyno teatro studija

Olštyno teatras, pastatytas 1925-aisiais, Lenkijoje žinomas ne tik klasikinės dramaturgijos pastatymais, bet ir unikalia teatro studijos veikla (analogiškos studijos prie žymiausių teatrų veikia Rusijos sostinėje Maskvoje). Olštyno teatro studijos nariai ne tik puikiai vaidina. Jie išties gerai įvaldę savo kūną, puikiai dainuoja ir šoka. Tuo įsitikinti turėjo progą ir Klaipėdos muzikinio bei dramos teatrų artistai, sausį Olštyne pradėję tarptautinį projektą „Trijų kultūrų teatras: Klaipėda, Kaliningradas, Olštynas. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas”. Jaunieji lenkų aktoriai gali teisėtai didžiuotis savo tėvynainių S.I.Witkiewicziaus, Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo – pasaulinį pripažinimą pelniusių Lenkijos avangardistų kūrybiniu palikimu. Tai, kokią dramaturgiją jie „skaito“ dar tik pradėję aktorystės studijas, kitų Europos bei Amerikos teatrų aktoriams yra pasiekiama žymiai vėliau.

Realizmo oponentas

Olštyno S.Jaraczo teatro vadovai ne atsitiktinai tarptautiniam projektui, provokuojanačiam tarpvalstybinį trijų kultūrų teatro vyksmą, pasirinko S.I.Witkiewiczių (1885-1939). Šis dramaturgas, prozininkas, filosofas, meno teoretikas, dailininkas, eksperimentuodavęs ir meninės fotografijos srityje, – kultinė persona ne tik Lenkijos kultūriniame kontekste. Jis per savo dramų veikėjus siekia atskleisti egzistencinę būties paslaptį, jo he-rojai išgyvena savo pačių asmeny-bių unikalumą, ilgisi metafizinių pojūčių. Sceninio pasaulio reliatyvumas S.I.Witkiewicziaus pjesėse sukuria žaidimo „teatru“ įspūdį ir pabrėžia sąsajų su tradicine vaidyba nutraukimą. Įžymiojo lenko kūrybai būdingos netikėtos peripetijos, o teatro leksika įkūnija „programinę nesąmonę“. S.I.Witkiewiczius buvo psichologizmo ir realizmo, jo vadinamo meno „viduriavimu“ scenoje, oponentas ir grynosios formos teatre šalininkas.

Provokuoja publikos juoką

S.I.Witkiewiczius parašė 38 dramas. Praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį jis jau buvo vadinamas absurdo teatro pradininku. Jo pjesės buvo išverstos į kelias dešimtis kalbų, vaidinamos daugelyje Lenkijos, Vakarų Europos ir JAV teatrų.

„Vitkaco pratybos. Pamišėlis ir vienuolė” – groteskinė absurdo arba juodoji komedija. Jos veikėjai – išprotėjęs poetas Valpurgijus, temperamentingos vienuolės, neprognozuojamas gydytojas Burdygielis – magiškoje psichiatrijos ligoninėje panyra į lengvai juntamą nusikaltimo ir aistros atmosferą. Visa tai lydi jumoristinė forma, įspūdingos dekoracijos, groteskas ir pramoga, kurie publiką provokuoja griaus-mingai kvatoti.