Lietuvos žiūrovai mokomi išgirsti netradicinę teatro kalbą, atsisakius įprastų erdvių ir netgi dramaturgijos

Teatras prasideda nuo drabužinės. Šią rusų psichologinio teatro mokyklos tėvo K.Stanislavskio tezę girdėjo net tie, kurie nieko daugiau apie teatrą nežino. Pats sparnuotosios frazės autorius greičiausiai net neįsivaizdavo, kad nepraeis nė šimtas metų, ir drabužinėje teatras galės ne tik prasidėti, bet ir pasibaigti. Dar daugiau: drabužinė bus toli gražu ne vienintelė vieta, į kurią nuo scenos persikels teatro stebuklas.

Dar neseniai nuostabą sukeldavo žinia, kad koks nors aktorius sukūrė vaidmenį svetimame, imdavosi režisuoti spektaklį, kad scenoje gimdavo monodrama. Koks rezonansas kildavo, kai retsykiais kas nuo scenos paleisdavo riebesnį žodį ar aukščiau kelių pasikeldavo sijoną, ar įvykdavo dar koks nors mažutis akibrokštas – pasikėsinimas į kanonus.
Šiandien tų pasikėsinimų tiek daug, kad vieniems jau sunku nustebinti, kitiems – nustebti. Šalia iškilmingų teatro rūmų, susiklosčiusių tradicijų, susitartų taisyklių gimė ir gyvuoja kitoks teatras. Jis užkariauja naujas erdves, naują publiką, įrodinėja naujas tiesas, kuria naujas tradicijas.

Pakraščių teatras

Kitoks teatras į Lietuvą atėjo iš kito pasaulio – iš Vakarų. Jis ten atsirado gerokai anksčiau, jo ten yra daugiau ir įvairesnio“, – teigia teatro kritikas Vaidas Jauniškis. Čia pat jis priduria, kad tai nereiškia, jog mes nuo Vakarų atsiliekame arba aklai perimame kitokio teatro patirtį ir apraiškas.
Pasak jo, situacija, kurią šiandien išgyvena Lietuvos teatras, yra įprasta ir natūrali, susiklosčiusi dėl akivaizdžių socialinių, kultūrinių ir ekonominių permainų, įvykusių prieš keliolika metų, tebesitęsiančių ir šiandien.
Todėl į teatre vykstančius procesus reikia žvelgti ir kūrybiniu, ir egzistenciniu, ir ekonominiu aspektais.
Pernai kritikas viešėjo viename didžiausių pasaulyje Edinburgo teatrų festivalių, kuriame per mėnesį suvaidinama keliasdešimt tūkstančių spektaklių, prisistato keliolika tūkstančių trupių.
Vienas ryškiausių pastebėjimų: didžiausią programos dalį, festivalio centrą sudaro vadinamieji pakraščių teatrai.
„Nebuvau nė vienoje teatrinėje erdvėje. Buvau buvusiuose sandėliuose, baruose, bažnyčioje, drabužinėse ar rūsiuose – minimaliai teatrui pritaikytose erdvėse su minimalia garso ir šviesos technika, būtina papasakoti paprastai istorijai.
Akivaizdus stiprus aktorių noras atsiskleisti, kalbėti apie tai, kas vyksta už teatro sienų čia ir dabar, o ne apie tai, ką A.Čechovas parašė XX ar V.Šekspyras – XVII amžiuje. Festivalyje tradicines pjeses nusvėrė aktorių sukurtos ar ir jų pačių autentiškos istorijos.
Visa tai stebime ir Lietuvoje. Akivaizdu, kad ir pas mus neišvengiamai kitokio teatro atsiras daugiau“, – įsitikinęs V.Jauniškis.

Veikiamosios rūšies dalyviai

Kitoks teatras gimsta ne tik netradicinėse erdvėse, pasitelkus netradicinę dramaturgiją arba visai jos atsisakius.
Kitokiame teatre plakamas įvairių žanrų ir stilių kokteilis, atsisakoma ritualų, nyksta ne tik fizinis, bet ir dvasinis atstumas tarp aktorių ir žiūrovų, pastarieji neretai įtraukiami į veiksmą arba jaučiasi jo dalyviais. Kitokiame teatre – kitokia teatrinė kalba.
Visa tai yra labai nauja, labai jauna, neįprasta ir nebūtinai lengvai priimama. Visa tai nebūtinai yra absoliučiai teisinga ir neginčijama meninė vertybė.
Kitoks, arba postmodernistinis, teatras reikalauja didelio paslankumo ir pastangų iš visų proceso dalyvių. Iš aktorių, siekiančių būti asmenybėmis ir kalbėti apie save, režisierių, sugebančių tai suaktualinti ir apibendrinti, žiūrovų, kurie neturėtų išlepti ir pamiršti, kad teatras nėra vien pramoga. Teatras provokuoja mąstyti, protauti, vertinti.
Kitoks teatras šiandien yra tarsi laboratorija, kurioje ieškoma, tiriama, tikimasi. Kartais klystama, kartais atrandama ir džiūgaujama. Bet visuomet tai yra gyvas veiksmas, kūryba, kuriai reikalingi veikiamosios rūšies dalyviai šiapus ir anapus esamos ar įsivaizduojamos scenos.
Šiandien iš kitokio teatro kūrėjų galėtume suburti spalvingą ir įdomią kompaniją. Artimesnei pažinčiai pasirinkome tik keletą.

„Nepaklusnieji“ – muzikų teatras

„Bazės neturime. Kaip ir galimybės reguliariai dirbti. Dirbame nuo kitų darbų nugriebtu laiku. Neturime vadovo. Idėjos gimsta įvairiai. Tikime kūrybinės laboratorijos idėja“, – lakoniškai kūrybos ir egzistencijos situaciją apibūdino prieš trejus metus susibūrusio muzikų ansamblio „Nepaklusnieji“ vadovas pianistas Rokas Zubovas.
Gal ir taip, tačiau per trejus metus parengtos 22 originalios koncertinės programos ir ryškiai įsikirsta į kitokio teatro nišą. Gimsta muzikų teatras – tokio Lietuvoje dar nebuvo.
Pirmosiomis vasario dienomis Vilniaus „Lėlės“ teatre numatyta jau antroji „Nepaklusniųjų“ teatro premjera – „Pero Giunto sugrįžimas“ pagal H.Ibseno dramą. Spektaklyje skambės R.Griego muzika. Aktoriais tapusiems muzikantams atskleisti spektaklio idėją, muzikoje ir tekste slypinčias prasmes padės iš sulūžusių instrumentų pagamintos lėlės – kaip ne visai „sveikuojančio“ pasaulio ženklai. Tokią idėją pasiūlė spektaklio režisierius V.Masalskis, kurį „Nepaklusnieji“ vadina vertingų kūrybos pamokų suteikusiu mokytoju.
2006 metais pagal V.Šekspyro pjesę ir Mendelsono muziką sukurta „graudingiausia muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“. Išradingas ir šmaikštus reginys (rež. R.Kudzmanaitė) vienu ypu atskleidė, kad į sceną ateina drąsūs, laisvi, azartiški, talentingi artistai, nepripažįstantys žanrų ribų, praplečiantys muzikinio ir teatrinio suvokimo ribas.
„Vasarvidžio nakties sapnas“ vienodai sėkmingai atgydavo vis kitoje erdvėje: Pociūnų aerodromo angare, senoviniame kaimo svirne, Gintaro rūmuose Palangoje ar Kongresų rūmų salėje Vilniuje.
Antrasis projektas gimsta tradicinėje teatro scenoje, bet vis tiek yra kitoks. R.Zubovas sako, kad susitikimas su spektaklį režisuojančiu V.Masalskiu sumanymą pakreipė dramatinio teatro kryptimi – „Pero Giunto sugrįžimas“ apnuogina liūdnas tiesas apie mūsų gyvenimą.
Abu šiuos projektus R.Zubovas įvardija kaip kūrybinę poziciją, nesusitaikymą su rutina, su išankstinėmis duotybėmis, noru praplėsti horizontus.

Bute gyvuojantis teatras

Ketvirtą sezoną viename Vilniaus senamiesčio bute gyvuojanti „Ramūno ateljė“ – gyvas įrodymas, kad tikram teatrui atsirasti pakanka 37 kvadratinių metrų erdvės. Tai aktoriaus ir režisieriaus Ramūno Abukevičiaus intymusis teatras. Tiesa, reikėtų patikslinti, kad teatrui atsirasti neužteko vien kvadratinių metrų. Reikėjo aktoriaus išdidumo išeiti iš valstybinio teatro, kai būti jame darėsi nepakeliamai sunku. Reikėjo profesinių ambicijų sukurti savo teatrą, pasidalyti su kitais tuo, ką suprato, pajuto ir patyrė pats, reikėjo idėjos, tikėjimo, bendraminčių ir pakankamai daug darbo, kad teatras taptų atpažįstamas ir pripažįstamas.
Spektakliai „Ramūno ateljė“ vyksta du kartus per savaitę. Bilietus reikia užsisakyti iš anksto, nes laisvų vietų dažniausiai nėra. Repertuare – trys spektakliai. Kūrybinėje grupėje – trys aktoriai.
Neįprastoje erdvėje vaidinama keliolikai žiūrovų, sėdinčių taip arti aktorių, kad dažnas suabejoja, ar tik žiūri spektaklį, ar ir pats jame dalyvauja.
Vaidindami ankštoje erdvėje aktoriai ieško kitokios raiškos: siūlo teatrą šalia, be distancijos.
Aktoriai ir žiūrovai šiame teatre vienas kitą gali paliesti ranka, netgi išgirsti vienas kito širdies plakimą – tai užtikrina bendrą emocinį išgyvenimą, kuris yra patikimas teatro gyvybės ženklas.
2004 metais ateljė sukurta monodrama „Ir visada bus per vėlu“ pagal A.Camus romaną „Krytis“ (scenografijos konsultantė Nadežda Gultiajeva). Patirta sėkmė paskatino imtis kito darbo. Tai buvo spektaklis „Meilės negali prisiminti“ pagal M.Duras pjesę.
Šį sezoną repertuarą papildė spektaklis pagal A.Strindbergo pjesę „Mirties šokis“. Jame vaidina visa kūrybinė grupė: Rasa Jakučionytė, Gintaras Mikalauskas, Ramūnas Abukevičius.

Sutraukė būrius jaunimo

„Atviras ratas“ šiuo metu yra ryškiausias autobiografinio teatro laboratorijos pavyzdys Lietuvoje.
Gimęs iš atvirų pokalbių patirties, „Atviras ratas“ tapo 80 minučių trunkančiu absoliučiai netradiciniu teatro vyksmu. Tarp žiūrovų ratu susėdę jauni aktoriai atvirai išpažįsta savo gyvenimus. Savais žodžiais.
Remdamiesi skirtinga patirtimi pasakoja jiems nutikusias istorijas, dalijasi išgyvenimais, pastebėjimais apie kitus žmones ir supantį pasaulį. Tos istorijos pasirodė savos ir artimos toli už „atviro rato“ ribų. Projektas sutraukė būrius kitokio teatro ištroškusio jaunimo. Sėkmės priežastis? Susikalbėjimas – tas pats bendras išgyvenimas, taip reikalingas kiekvienam.
Šio projekto idėją aktorius ir režisierius Aidas Giniotis bandė realizuoti dar 1989 metais, tačiau pirmą kartą „Atviras ratas“ buvo parodytas tik 2004-ųjų rugpjūtį Vokietijoje. Lietuvoje premjera įvyko spalio mėnesį Vilniuje ir Alytuje vykusiame nacionalinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASSITEJ festivalyje.
Autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“, kaip geriausias spektaklis jaunimui, apdovanotos „Auksiniu scenos kryžiumi“. Šiandien „Atviras ratas“ vaidinamas jau trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir anglų.