„Kino pavasario“ ekranuose atsiveria pasaulis

  • Teksto dydis:

Kinas mums suteikia neįtikėtiną galimybę atsidurti vietose, apie kurias svajojome. Ypač dabar, kai pasaulis linkęs labiau duris uždaryti, nei palikti atviras. Neįtikėtinos spalvos, dykumos, neįtikėtini papročiai. Visa tai nesunku patirti sėdint kėdėje priešais ekraną: kelionę į pasaulį pristato festivalis "Kino pavasaris".

Ribiniai pasirinkimai

Ką iš tiesų reiškia būti moterimi Irane? Mums Lietuvoje į šį klausimą atsakyti beveik neįmanoma – mitai, istorijos ir keliautojų pasakojimai susiraizgę į vieną, sunkiai išvyniojamą kamuolį. Irano režisierė Hamed Tehrani tamsias užuolaidas šiek tiek praskleidžia. Savo filme "Ribos" ("Diapason") ji pasakoja apie visuomenę, kurioje paradoksaliai sugyvena pažanga, aukštos vertybės, viduramžių papročiai ir įstatymai.

Savarankiška moterimi būti Irane nėra paprasta – būtent tai ir mėgina pasakyti režisierė, pasakodama dukrą praradusios motinos istoriją. Tarsi nujausdama tragediją, mama skaudama širdimi išleidžia dukterį su draugais švęsti 18-ojo gimtadienio. Šią akimirką, rodos, baigiasi viskas – laimė ir svajonės apie ateitį. Mama mėgina ieškoti tiesos ir teisingumo, tačiau vienišai moteriai tai padaryti nėra paprasta. Irano įstatymai ir papročiai pernelyg nepajudinami.

Ką dukrą praradusi ir teisingumo ieškanti motina gali atsakyti teisėjui, kuris klausia, ar ji tikrai nenorėtų atleisti dukters žudikui, kuris yra vienintelis savo šeimos maitintojas? O kas paklaus jos, kokią ateitį ji buvo parengusi savo dukrai? Ko iš jos tikėjosi? Šis filmas kelia daugiau klausimų nei yra parengęs atsakymų.

Lieka tik garsiai kalbėti

1981-ieji. Pietų Afrika. Šauktinių kariuomenė ir jaunas, dar pats savo jausmuose nesusigaudantis vaikinas. Būti pavadintam moffie čia yra pats didžiausias įmanomas įžeidimas. Pagrindiniam režisieriaus Oliverio Hermanus filmo "Žydras" ("Moffie") herojui jis teks, bet kartu teks ir pirmojo įsimylėjimo ir bučinio skonis. Pavojaus ir žiaurumų akivaizdoje gimę jausmai rodosi tokie trapūs, bet kartu – tokie romantiški.

Klausimų ir šiame filme – apstu. Kas nugalės – vyriškumas ar draudžiama meilė? Ką reiškia būti homoseksualiu žmogumi Pietų Afrikoje? Ar laikas tradicijas stipriai keičia? "Labai tikiuosi, kad šis filmas leis armijoje psichologines traumas patyrusiems žmonėms suprasti, kad jie ne vieni tokie, kad tai vyksta ir nėra nieko kito, kaip tik apie tai garsiai kalbėti", – yra sakęs režisierius O.Hermanus.

Likimo magija

Mes tik iš pasakų žinome, kad ateitį ir gyvenimo kelią gimusiam kūdikiui anksčiau nuspėdavo laumės. Sudane vos prieš keletą dešimtmečių tai darydavo dervišai. Ir kažin ar gerai paieškojęs, nuošaliuose Afrikos kaimuose tokių burtininkų neatrastum šiandien.

Dubajuje užaugęs režisierius Amjadas Abu Alala įkvėpimo savo filmui "Tu mirsi dvidešimties" ("You will Die at Twenty") sėmėsi ne tik iš Sudano rašytojo ir aktyvisto Hammouro Ziados, bet ir iš savo paauglystės prisiminimų, – Sudane jis praleido penkerius metus. Paauglio įspūdžiai išsiliejo poetiniame, tačiau daugybę egzistencinių klausimų keliančiame filme, o iš pažiūros paprastą istoriją jis pavertė diskusijų apie prietarų ir nežinios kamuojamas žmonių bendruomenes objektu.

Tik akimirką pagalvokite, kaip gyventumėte, jei žinotumėte, kad mirsite dvidešimties? Berniuko, kuriam tokią ateitį išpranašauja dervišas, tėvas, neišlaikęs tokios žinios, pabėga, o mama savo sūnų slepia nuo pasaulio. Tačiau dvidešimtmetis artėja, o pasaulis darosi be galo įdomus – mokykla, meilė, kinas. Ar įvyks tai, kas išpranašauta, darosi ne taip svarbu, nuostabi filmo šviesa, užburianti dykumos, dangaus ir senojo Nilo spalvų magija žiūrovus prikausto prie ekrano.

Vandens skonis

Į netolimą ateitį atokiame Brazilijos kaimelyje nukelia brazilų režisieriai Kleberis Mendonca Filho ir Julianas Dornelleso. Kanų kino festivalyje triumfavusiame ir pagrindinį žiuri prizą iškovojusiame savo filme "Bakurau" ("Bacurau").

Iš miesto į močiutės laidotuves grįžusi jauna moteris suvokia, kaip smarkiai jos kaime viskas pasikeitė – nėra vandens, trūksta vaistų, džiunglės pilnos pavojingų prašalaičių. Kaimo bendruomenė nesirengia taikytis su vietos politikais, kuriems, kaip visada, rūpi tik pinigai. Dėl vandens džiunglėse įsiplieskia tikras karas. Sumišę kino žanrai, daug kraujo, skraidančios lėkštės ir drakonai šiame filme plaka keistą, kartais rimtą, o kartais labai juokingą kino kokteilį, iš kurio verta išgraibyti ypatingus, apie svarbius dalykus kalbančius sluoksnius.

Beieškant dingusiojo

Pietų Amerikoje vyksta ir debiutuojančios režisierės iš Meksikos Fernandos Valadez filmo "Skiriamieji ženklai" ("Identifying Features") veiksmas. Režisierė jame kalba apie tai, ką matė pati, gyvendama Meksikoje, Guanajato provincijoje. Tai vieta, kur tūkstančiai migrantų mėgina patekti į Jungtines Amerikos Valstijas. Kalbėti apie migrantų problemas režisierę įkvėpė istorija apie trylika iš autobuso pagrobtų berniukų.

Greičiausiai jų tėvai irgi ieškojo, kaip ir pagrindinė filmo "Skiriamieji ženklai" herojė, buvusi Meksikos kino žvaigždė. Jos sūnus irgi rengėsi ieškoti geresnio gyvenimo JAV, bet pakeliui, Guanajato, dingo. Mylinti mama leidžiasi jo ieškoti. Kelionėje prie jos prisijungia iš Valstijų deportuotas jaunas vaikinas Migelis. Ką jiems atneš kelionė per apleistus Meksikos miestus? Ir ką filmas kalbės mums apie meilės ryšius ir apie žmones, kurie vienu metu yra ir aukos, ir nusikaltėliai? Kino kritikams debiutinis F.Valadez filmas pasirodė itin stiprus, išbaigtas ir labai savitas.

Žmonės dingsta ne tik Meksikoje. Japonijoje lygiai taip pat lengva, jei ne pradanginti kitą, tai pradanginti save. Rytų estetika leidžia narstyti žmogaus sielos gelmes ir aptikti jose netikėtų spalvų, gal kiek neįprastų tam, ką esame įpratę manyti, kad žinome apie Japoniją.

Režisierius Koji Fukada moka kurti įtampą. Įtampos kupinas ir jo naujasis filmas "Dingusi mergina" ("A Girl Missing"), pasakojantis apie slaugytoją Išiko, kuri vienuose namuose prižiūri garbaus amžiaus močiutę. Slaugytoja susidraugauja su močiutės anūkėmis, tačiau vieną dieną viena iš jų paslaptingai dingsta. Geros širdies Išiko mėgina paslėpti tiesą, nežinodama, kad jos gerumas įkalins ją pačią. Pagrindinė filmo herojė suvokia, kad ant plauko pakimba ne tik jos darbas, bet ir visas jos pasaulis.


Šiame straipsnyje: Kino pavasarisfilmaikinas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių