Kino legenda G. Lukšas prisimena, kaip ilgai ieškojo savojo Beno

  • Teksto dydis:

„Tas filmas – tarsi senoje knygoje rastas rudeninis lapas – vis gelsta, ruduoja, bet nuostabu žinoti, kad filmas gyvas, kad, nors ir ne restauruotas, ne skaitmenizuotas, vis dar įdomus jaunam žiūrovui“, – džiaugėsi Lietuvos kino legenda, režisierius Gytis Lukšas. Jo filmas „Mano vaikystės ruduo“ kitą savaitę atkeliauja į Anykščius, į kultūros festivalį „Purpurinis vakaras“.

Kino režisierius G. Lukšas pasakojo, kad filmo „Mano vaikystės ruduo“ jo karjeroje galėjo ir nebūti.

„Tuo metu buvau ką tik baigęs filmuoti „Virto ąžuolai“. Metų vidurys, man skambina iš Kino studijos, sako, gelbėk, reikia skubiai, iki gruodžio, sukurti filmą, kad įgyvendintume metų planą. Reikia, tai reikia – pradėjau ieškoti medžiagos. Radau rašytojo Juozo Apučio novelių triptiką, įkalbinau jį kartu rašyti scenarijų. Scenarijus skubiai patvirtinamas, Lietuvoje kaip tik prasideda nuostabaus grožio ruduo ir mes pradedame filmuoti“.

Nuo seno žavėjęsis rašytojo J. Apučio kūryba, po bendro scenarijaus rašymo ir filmavimų, režisierius visam gyvenimui įgijo draugą.

„Ir su daugeliu taip – man lengva dirbti su draugais, – prisipažino. – Filmo operatorius Jonas Tomaševičius, filmo kompozitorius Viačeslavas Ganelinas, aktorius Algimantas Masiulis, Beno tėvą suvaidinęs rašytojas Eugenijus Ignatavičius – visi tapome draugais, nuolat bendravome ir bendraujame. Aš supratau, kad kurti galiu tik su draugais“.

Apie tai, kas vaidins pagrindinį filmo personažą, režisierius pasakojo leidęs sau galvoti dar rašydamas scenarijų.

„Aš, tada pradedantysis režisierius, drįsau svajoti, kad mano filme suvaidins tikra to meto žvaigždė – Algis Masiulis. Visą gyvenimą likau jam nepaprastai dėkingas, kad sutiko šio vaidmens imtis. Rašydami scenarijų apie jį galvojome, daug ką keitėme, dėjome žodžius būtent į šio aktoriaus lūpas. J. Aputis išmintingai tai leido daryti“, – sakė G. Lukšas.

A. Mockaus nuotr.

Kartu su filmo kostiumų dailininke Irena Vabaliene filmo režisierius ieškojo aktoriui specialių drabužių.

„Man norėjosi, kad jo įvaizdis ekrane sukeltų vėją, – radome ir skrybėlę, ir plevėsuojantį apsiaustą. Dirbti su Algiu nebuvo lengva, bet labai įdomu, neabejoju, kad mūsų ginčai personažui išėjo į naudą. Vėliau, vieną naktį Algis man paskambino iš Jaltos, kur filmavosi ir pasakė: „Žinai, Lukšai, ačiū, jei kada prireiks tokio artisto kaip Algis Masiulis, skambink, aš visuose tavo filmuose filmuosiuosi, nes supratau, kad kine galiu būti ne tik intelektualus fašistas“. Beje, savo pažadą Algis ištesėjo, net jei būdavo mažytis vaidmuo, atvažiuodavo filmuotis. Ir asmeninis mūsų ryšys liko stiprus visą gyvenimą, iki pat jo mirties, daug iš jo išmokau, jis mane užkrėsdavo savo matymu, pasaulio suvokimu“.

Kiek daugiau bėdų, G. Lukšas pasakoja, buvę su Beno vaidmens atlikėju.

„Ilgai jo ieškojau, kol, vieną dieną, visiškai nusiminęs atsisėdau savo namų kieme ant suolelio, – prisiminė. – Staiga matau, kaip pro mane eina išstypęs berniūkštis rausvais plaukais. Viduje net sudrebėjo: taigi, tavo Benas eina! Atsistojau, pasivijau ir pakviečiau į filmavimo bandymus“.

Režisieriui kiek gaila, kad jo atrastas Arūnas Bulika aktoriumi taip ir netapo, tačiau po daug metų sutikęs G. Lukšą jam prisipažino, kad filmas veikė jo gyvenime – jis tapo labiau Teofiliu, su kuriuos filme nuolat ginčydavosi, nei skaidrių ir romantiškų svajonių kupinu paties herojumi Benu.

„Kinas tampa gyvenimu, jei jį kuri iš tikrųjų, – įsitikinęs režisierius. – Jei iš tiesų išgyveni tą laiką, jei netaupai savęs. O tai vyko, kai kūrėme „Mano vaikystės rudenį“ – tikrai nesitaupėme, neskaičiavome dienų ir naktų, valandų ir minučių. Filmas man nebuvo darbas, kurį, parėjęs namo, užmiršti, filmas man buvo kartu su draugais pragyventas laikas. Esu nepaprastai jiems dėkingas, juk be jų filmo ir nebūtų buvę tokio, koks jis yra“.

Benas – dar nėra suaugęs žmogus, bet jau ir nebe vaikas. Kaip šiame persilaužimo laike jo gimtąjį kaimą aplankė keli nauji žmonės. Pirmiausiai – jaunos matininkės Rita ir Vilija. Tarp Vilijos ir Beno užsimezga simpatija, bet studentes iškviečia grįžti, o jų darbo tęsti į kaimą atvyksta pražilęs, tačiau dar guvus Teofilis. Kadaise jis buvo aktorius, bet metė „kartoti svetimus tekstus“, nusivylė ir moterimis, ėmė gerti, o šiandien negaili ironijos ir sau pačiam, ir romantiškajam Benui. Pastarasis šiaušiasi, tačiau ateivio skepsis jį paliečia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

manau

manau portretas
Nuostabus , melancholiškai rudeniškai skaidrus ir graudžiai liūdnokas kinas . Gerb režisierius Lukšas puikiai atliko savo darbą, šis kinas tikrai liks Lietuvos kino meno istorijoje.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių