„Kino karavano“ organizatoriai: žmonės jau turi įprotį kiną žiūrėti dideliame ekrane

„Kino karavano“ organizatoriai – festivalio „Kino pavasaris“ vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška ir su „Kino karavanu“ po Lietuvą jau penkmetį keliaujantis projekto koordinatorius Rimantas Oičenka – dalijasi mintimis apie sėkmingą sezoną, jo ambicijas, žiūrovus ir užkulisius.

– Baigėsi penktasis „Kino karavano“ sezonas. Koks jis buvo?

A. Ramaška: Įkvepiantis, nes didelio ekrano poreikis už didmiesčio ribų dar labiau išaugo. Daugiau nei pusė Lietuvos neturi prieigos, apart namuose, prie kino. Drauge su pagrindiniu projekto partneriu sūrio užkandžiu RAMBYNO jiems suteikiame sąlygas žiūrėti filmus dideliame ekrane, o matydami, kad poreikis tik auga, turime potencialą vystytis.

R. Oičenka: Įdomus ir prasmingas, nuvažiavome daug kilometrų, parodėme didžiausią ir įvairiausią lig šiol amplitudę filmų – viso 19, iš kurių net 10 lietuviškų. Džiugiausia, kad dvigubai išaugo vieno seanso žiūrovų skaičius – praėjusiais metais viename seanse vidutiniškai apsilankydavo 150 žiūrovų, o šiemet – 300.

Įsimintiniausios 2018 m. „Kino karavano“ akimirkos

– Ar pats projektas keitėsi per savo penkmečio gyvavimo laikotarpį, reaguojant į tai, kas įdomu regionų gyventojams?

A. R.: Kaip jau Rimantas užsiminė, projekto repertuare padaugėjo lietuvių filmų. Šio „Kino karavano“ fenomenas – lietuvių filmų seansai šiųmetėje kultūros sostinėje Marijampolėje. Čia buvo surengta net 10 lietuvių kino klasikos bei naujausių filmų peržiūrų po atviru dangumi. Susidomėjimas buvo milžiniškas, didžiausias projekto istorijoje. Šis atvejis įrodė, kad geriausi rezultatai pasiekiami, kai laikomasi nuoseklumo ir gerai parenkamas turinys – lankomumas nuo kelių šimtų žiūrovų gali užaugti iki tūkstančio kelių šimtų.

R. O.: Kalbant konkrečiai apie mano darbą, keitėsi pats projekto realizavimo principas. Pirmaisiais metais  paleisti filmo į sutartą vietą važiuodavau su DVD disku ir keliais laidais. Pastaruosius trejus metus vykstu su komanda ir pilnu automobiliu įrangos. Jau ankstyvą pavasarį būna suplanuoti šiltojo sezono 3–4 mėnesių seansai. Jei tik leidžia oro sąlygos, filmus rodome po atviru dangumi. Tai lėmė, kad visus projekto metu rodomus filmus įgarsinome lietuviškai. Lauko seansuose žmonės nori labiau atsipalaiduoti, nesekti subtitrų, kuriuos, ir skaityti būna sudėtinga, nes atstumai tarp ekrano ir žiūrovo dažnai būna didesni nei kino salėje, ypač kai susirenka keli šimtai žmonių.

– Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ taip pat išplėtė savo teritoriją – tuo pat metu vykdamas net 11-oje miestų. Ar tai „Kino karavano“ nuopelnas?

A. R.: Tikrai taip. „Kino karavano“ dėka regionų gyventojams išsivystė įprotis vaikščioti į kiną bei atspirties matas – su kiekvienu filmu kokybės poreikis auga. Jiems nebetinka bet koks komercinis kinas, jie nebenori grįžti prie pirmojo lygmens, tad taip keliama bendra kartelė, net lietuvių kūrėjams. Žinoma, jų filmai taip pat prisidėjo prie kino poreikio regionuose atsiradimo – apskritai žmonės į kiną ėmė žiūrėti kaip į laisvalaikio praleidimo būdą. Taigi, jei tik leis techninės galimybės, šiemet per „Kino pavasarį“ tą miestų skaičių padidinsime.

R. O.: „Kino karavanas“ prisidėjo prie plėtros, nes važinėdami po Lietuvą užmezgėme kontaktus su mažesniųjų miestų kino teatrais, savivaldybėmis, kultūros centrais, bibliotekomis. Labai geras Anykščių pavyzdys: „Kino karavano“ seansai čia buvo ypatingai sėkmingi, pajutę susidomėjimą, važiuodavome į Anykščius ne kartą per sezoną, o kartą per mėnesį. Šiemet Anykščių kultūros centre buvo atidaryta kino salė, kurios žiūrovai jau žinojo, kas yra „Kino pavasaris“, ir labai aktyviai jo metu čia lankėsi. Taigi, „Kino karavanas“ buvo viso ko įžanga.

Galima sakyti, kad mes vieni pirmųjų atvežėme autorinius filmus į mažesnius miestus, tad per tuos penkerius metus žmonės iš tikro ėmė domėtis kinu. Gaila, kad ne visi turi technines galimybes kokybiškai rodyti filmus, bet džiugi tendencija ta, kad renovuojama vis daugiau kultūros centrų ir bibliotekų ir ten įrengiamos šiuolaikiškos kino salės.

– „Kino pavasario“ metu seansai yra mokami, o „Kino karavano“ – nemokami. Ar tai lemia lankomumą regionuose?

A. R.: Kaip jau kalbėjome, „Kino karavanas“ suformavo įproti žiūrėti filmus dideliame ekrane. Jo repertuare – jau „Kino pavasaryje“ rodyti filmai, kuriuos išvysti projekto metu dažniausiai galima lauko seansuose, ir mums natūralu, kad tai turi būti nemokama. Tai galime įgyvendinti dėka komercinių partnerių ir viešojo sektoriaus paramos – projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras. Festivalio metu, atvežame naujausius, brangiai įsigytus filmus. Mums prasmingiausia tai, kad miestelių gyventojai jaustųsi oriai, galėdami „Kino pavasario“ filmus žiūrėti tuo pat metu kaip ir didmiesčių gyventojai. Ir matyti, kad jie tai vertina, nes lankomumu esame labai patenkinti.

– Kaip apibūdintumėte „Kino karavano“ žiūrovą?

A. R.: Išsilavinęs, imlus ir smalsus, laukiantis gero kino, kartais labiau nei didmiesčio gyventojas. Tai labai motyvuoja sukurti jiems, kad ir vieno vakaro kino teatrą, kuris mažina socialinę atskirtį, apjungia skirtingas miesto bendruomenes, leidžia žmonėms pabendrauti.

R. O.: Darėme žiūrovų apklausą, kurios rezultatai labai maloniai nudžiugino: daugiausiai žmonių pažymėjo, kad laukia filmų rimtomis temomis. Žiūrovai – įvairūs, bet dažniausiai išsilavinę, atėję ne atsitiktinai, bet besidomintys kitokiu kinu ir laukiantys progos jį pamatyti. Matosi, kad kiekviename mieste yra kino gerbėjų. Smagiausia kasmet ar net tą patį sezoną skirtinguose vietovėse pamatyti tuos pačius veidus.

– Rimantai, papasakok trumpai apie projekto „virtuvę“…

R. O.: Dažniausiai visą vasarą turime po 3–5 seansus per savaitę. Važiuojame su kolega dviese, kartais pasiimame ir fotografą, „Kino pavasario“ programos sudarytoją ar rodomo filmo kūrybinę grupę pristatyti filmo. Vilniuje susikrauname įrangą, vykstame į numatytą vietą, per porą valandų pastatome ekraną, kolonėles, projektorių, viską sujungiame, klausomės muzikos ir laukiame žiūrovų. Rodyti filmą pradedame apie 22 val., kai ima temti, tad jis baigiasi vidurnaktį, o į Vilnių grįžtame paryčiais. Kartais būna tokios penkios dienos iš eilės.

– Koks buvo įsimintiniausias šio sezono seansas?

R. O.: Utenoje, kai labai gražiame Vyžuonos parke rodėme filmą apie Vincentą van Goghą „Jūsų Vincentas“. Oras buvo prastokas, o ir žmonių tas parkas dar nėra pamėgtas, nes ten mažai kas lig šiol buvo vykę. Tačiau visos, maždaug 500 amfiteatro vietų buvo užpildytos, kai kurie net stovėdami žiūrėjo. Dažnai būna, kad lauko kine žmonės ateina ir išeina. Tačiau šį kartą, rodos, niekas nepajudėjo, kol nesibaigė titrai ir neįjungėme šviesų. Atmosfera lemia labai daug. Tokiais atvejais projektas atrodo prasmingiausias.