Kino forumo „Scanorama 2018“ rekomendacijos: ką verta pamatyti?

„Tranzitas“ (Transit, rež. Christianas Petzoldas, Vokietija, Prancūzija, 2018, 101 min.)

Filmo veiksmas vyksta išgalvoto šių laikų karo metu. Vokiečių kariai – jau prie pat Paryžiaus. Georgui („Mano vardas Viktorija“ žvaigždė Franzas Rogowskis) paskutinę minutę pavyksta pabėgti link Marselio. Jis su savimi turi sau gyvybę atėmusio rašytojo Weidelio daiktų – jo paskutinio kūrinio juodraštį, jo dokumentus ir Meksikos vizos garantiją. Georgas prisiima jo tapatybę, mat Marselyje gali pasilikti tik tie, kurie išvyks, – turintys leidimą iš priimančios šalies. Daugybė išvykimo ar šio leidimo laukiančių ir dažnai besislapstančių pabėgėlių klaidžioja po miesto gatves, kavines, barus, viešbučius. Georgas sutinka paslaptingą jauną moterį Marie (Paula Beer), jo planai po truputį pradeda keistis. Annos Seghers romanu paremtas filmas žavi savo poetine visata, kurioje susipina šiuolaikinė ir XX a. Europos istorija. O kartu tai jautri ir slėpininga meilės istorija. Filmo premjera įvyko Berlyno kino festivalyje.

„Krautuvų valsas“ (In The Aisles, rež. Thomas Stuberis, Vokietija, 2018, 125 min.)

Dar vienas filmas, atkeliavęs iš Berlyno ir kurio žvaigžde tapo vienas geidžiamiausių Vokietijos aktorių – F.Rogowskis. Jo partnerė – „Toni Erdmano“ pagrindinė aktorė Sandra Hüller. Jo amplua – panašus tik iš dalies (čia jis irgi įsimylėjėlis). Kaip ten bebūtų, filmo siužetas perkelia į prekybos centro sales ir sandėlius, kur pradeda dirbti kuklus, ką tik ankstesnio darbo netekęs Kristianas. Čia jam susivokti ir išmokti naudotis šakiniu krautuvu padeda Bruno iš alkoholio skyriaus. Tarp eilių jis sutinka Marion, kuri iškart jį pakeri. Kavos aparatas tampa nuolatine jų susitikimų vieta. Tačiau yra vienas dalykas – ji ištekėjusi. Vieną dieną ji nebepasirodo darbe. Tačiau Kristianas po truputį tampa prekybos centro darbuotojų šeimos dalimi ir šakinio krautuvo vairavimas bei prekių krovimas į lentynas jam pradeda reikšti vis daugiau.

„Laimingasis Ladzaras“ (Happy As Lazarro, rež. Alice Rohrwacher, Italija, Šveicarija, Prancūzija, Vokietija, 2018, 125 min.)

Už geriausią scenarijų „Palmės šakelę“ Kanuose pelnęs filmas pasakoja apie Ladzarą, jauną valstietį, kuris yra tokios geros širdies, kad dažnai laikomas kvailiu. Jis susidraugauja su Tankredžiu, itin lakios vaizduotės aristokratiškos kilmės vaikinu. Jie gyvena nedideliame kaimelyje. Tankredis paprašo Ladzaro padėti jam suorganizuoti savo pagrobimą. Šis keistas ir neįtikėtinas aljansas Ladzarui tampa tarsi apreiškimu. Ladzaras leidžiasi ieškoti Tankredžio. Draugystė tokia vertinga, kad net gali nugalėti laiko tėkmę. Pirmą kartą didžiajame šiuolaikinio pasaulio mieste Ladzaras atrodo kaip praeities fragmentas.

„Albinosas Nojus“ (Noi The Albino, rež. Daguras Kári, Islandija, Vokietija, Didžioji Britanija, Danija, 2003, 90 min.)

Šis filmas – programos „Šiaurės retro“, kurioje bus pristatyti pirmuosiuose festivaliuose išskirtinio žiūrovų ir kritikų dėmesio sulaukę Šiaurės šalių režisierių filmai, dalis. Spalvingų herojų ir skandinaviško humoro prisodrinta drama-komedija pasakoja apie septyniolikmetį Nojų, gyvenantį nutolusiame Islandijos žvejų kaimelyje.

Jis kaimelyje nėra itin mėgstamas. Nojus svajoja apie pabėgimą iš kaimelio su Iris, mergina iš miesto, kuri dirba vietinėje degalinėje. Tačiau visi jo bandymai siaubingai nepasiseka. Tai vienas filmų, dabar galintis pasirodyti kiek naivus, tačiau su juo prasidėjo islandų kino aukso amžius ir jis tikrai sukels nostalgiškus jausmus.

„Laiko tiltai“ (rež. Audrius Stonys, Kristīne Briedė, Lietuva, Latvija, Estija, 2018, 80 min.)

Tai jau ne vieną apdovanojimą Europos kino festivaliuose laimėjęs, savo premjerą atšventęs Karlovi Varų kino festivalyje filmas. A.Stonio ir latvių režisierės K.Briedės filmas pasakoja apie poetinės dokumentikos gimimą Baltijos šalyse, vėliau pavadintą Naująja Baltijos banga. Meditatyvus dokumentinis filmas esė forma, atskleidžiantis subtilią, bet galingą kovą su sovietiniu režimu ir laisvės troškimą. Tai jau primirštų Baltijos šalių kūrėjų gyvenimai, juos užauginę kinematografiniai principai ir bandymas išgyventi sovietinio režimo priespaudą. Arba kinematografinis eilėraštis apie kino poetus.

„Širdžių ėdikas“ (The Charmer, rež. Miladas Alami, Danija, Švedija, 2017, 100 min.)

Daugybėje kino festivalių, tarp jų San Sebastiane ir Varšuvoje apdovanojimus pelniusios debiutinės Danijoje gyvenančio iraniečių kilmės režisieriaus M.Alamio itin vizualios psichologinės dramos centre – Ismailas, jaunas iranietis. Jis desperatiškai bando susipažinti ir užmegzti ryšius su moterimis, kad galėtų pasilikti Danijoje. Jo laikas šalyje eina į pabaigą. Ismailas netikėtai įsimyli, bet praeitis jį pasiveja.

„Riba“ (Border, rež. Ali Abbasi, Švedija, Danija, 2018, 101 min.)

Labai keistas, tačiau kartu itin įtraukiantis „Įsileisk mane“ (Let the Right One In) autoriaus Johno Ajvide Lindqvisto novele paremtas iraniečių kilmės švedų režisieriaus A.Abbasi darbas, šiais metais laimėjęs „Un Certain Regard“ programą Kanuose. Filme susimaišo senovės skandinavų folkloro ir socialinio realizmo elementai. Filmo pavadinimas „Riba“ ne tik žymi ribą tarp šalių, tačiau ir temas, tyrinėjamas filme, – ribą tarp žmogaus ir monstro, grožio ir bjaurumo, moters ir vyro, meilės ir neapykantos. Šį kartą pagrindinė herojė – vieniša monstriškos išvaizdos bruožų muitinės (angl. – border) darbuotoja Tina. Ji turi ypatingų gebėjimų užuosti gėdą, kaltę ar įniršį, todėl jai gerai sekasi jos darbas. Po jo ji mėgsta atsigauti miške, čia matome, kad ji sugeba užmegzti ypatingą ryšį su gyvūnais. Vieną dieną ji sutinka Vorę, kuris taip pat turi jautrią uoslę ir nemažai fizinio panašumo į ją. Ją sužavi jo klajokliškas gyvenimo būdas, ji po truputį įsimyli. Tačiau netrukus jis prisipažįsta jai, kas yra iš tiesų, ir papasakoja jai tiesą apie jos kilmę.

„Ekstazė“ (Climax, rež. Gaspar Noé, Prancūzija, 2018, 95 min.)

Naujausias argentiniečių režisieriaus G.Noé filmas. Čia taip pat netrūksta psichodelinių kelionių, kaip ir ankstesniuose jo filmuose – „Nesugrąžinamas laikas“, „Pasinerk į tuštumą“ ar „Meilė“. Vieną žiemos naktį grupė prancūzų šokėjų susirenka repetuoti tolimame tuščiame mokyklos pastate. Visos nakties šventė pavirsta haliucinaciniu košmaru, kai jie supranta, kad į jų sangriją buvo įmaišyta LSD.

„Saulėlydis“ (Sunset, rež. László Nemesas, Vengrija, 2018, 144 min.)

Naujas „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba pelniusio „Sauliaus sūnaus“ režisieriaus L.Nemeso darbas. Filmas po premjeros Venecijos kino festivalyje laimėjo FIPRESCI prizą, rodytas Toronto kino festivalyje. Tai istorija, kaip prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Budapešte jauna mergina tampa stipria ir drąsia moterimi.

„Šaltasis karas“ (Cold War, rež. Pawelas Pawlikowskis, Lenkija, Prancūzija, Didžioji Britanija, 2018, 88 min.)

Dar vieno garsaus režisieriaus – lenko P.Pawlikowskio („Ida“ irgi apdovanota „Oskaru“ geriausio užsienio filmo kategorijoje) – naujausias darbas, taip pat jau spėjęs susižerti krūvas apdovanojimų, kaip, pavyzdžiui, geriausio režisieriaus „Palmės šakelę“ Kanuose. Šį kartą jis pasakoja aistringą meilės istoriją tarp savo biografijomis ir temperamentais skirtingų žmonių, kuriuos istorinių 6-ojo dešimtmečio įvykių ir Šaltojo karo pradžios metais Lenkijoje, Berlyne, Jugoslavijoje ir Paryžiuje bėgant laikui išskiria likimas.