„Kietakiaušiai“ – „daikčiukas“ ir trys muškietininkai

Holivudą atakuoja supertrijulė iš dangaus nukritusių pasaulio juokintojų - Juddas Apatowas, Ewanas Goldbergas, Sethas Rogenas. Ši prodiuserių, scenaristų ir režisierių komanda atrado naujos komedijos jaunimui raktą ir duris. O jos buvo užsklęstos nuo „Amerikietiškų pyragų“ trilogijos triumfo. „Antro galo“ jumoras tada išsisėmė, išsikvėpė ir užrišo auksinį pinigų maišelį iki tol, kol Holivudo prožektorių šviesoje pasirodė trys dangaus siųsti pokštautojai. Jie įstatė naują varikliuką ir paleido apdulkėjusią mašiną.

Atgimimas prasidėjo nuo „Keturiasdešimties ir vis dar skaistus“, įgavo pagreitį su „Užkibo“ , o „Kietakiaušiai“ logiškai užbaigė trilogiją. Ji, tikriausiai, dar tęsis iki pirmojo blyno. O kol kas „kepykloje“ karšta - visi trys filmai susilaukė milžiniško populiarumo, ypač gimtojoje Amerikoje, kur didžiausia problema ir vertybė - pirmoji naktis.

Iš visų trijų filmų „Kietakiaušiai“ orientuoti į jauniausią publiką, kurios hormonų audros nebesutelpa kelnėse.

Siužetas turėtų būti nuvalkiotas iki pykinimo. Trys absoliučiai skirtingi tipažai - storas, akiniuotas ir toks, kurio iš viso neįmanoma apibūdinti kitaip nei „seksualiai sutrikęs idiotas“. Trys visiški nevykėliai. Troškimas prarasti nekaltybę. Ir, žinoma, toji išganingoji naktis, kai turėtų nutikti TAI, bet atsitinka krūva bukaprotiškų nesusipratimų. Kraują kaitina, suprantama, jos didenybė degtinėlė. Susisuka smegeninė...

Tačiau „Kietakiaušių“ sėkmė visai ne čia. Ji net ne iki nuplikimo juokingose situacijose ar klaikiai šmaikščiuose tekstuose. Filmas laimi cituodamas komedijų klasiką - visus vykusius ir nevykusius filmus paaugliams. Visur įmaišoma originalių pipiriukų, kurių nedrįso įberti užkalkėjusių komedijų autoriai. Ir, svarbiausia, „Kietakiaušių“ kūrėjai nesiruošia dangstytis banalybėmis ir užuominomis. Ką gi, jei apie aną galą, tai apie aną galą. Be jokių nukrypimų į šonus. O kodėl laikyti užspaudus, jei galima driokstelėti taip, kad negėda būtų tamsioje salėje raudonuoti iš gėdos. Be to, viskas pateikiama labai nuoširdžiai, su meile personažams ir jų žygdarbiams. Aišku, toji meilė - su falo pavidalo šypsena, bet nuoširdumas nesuvaidintas. Jei atvirai, tai atvirai, o ne ant liežuvio galo.

Nuobodžiauti per „Kietakiaušių“ seansą tikrai nepavyks. Jumoru ir kelnių nuotykiais ši komedija toli lenkia visus tris „amerikietiškus pyragus“, kurie, pajutę, kad jau perlenkta lazda, atsukdavo nekaltai romantišką medalio pusę. Lyrikos „Kietakiaušiuose“ taip pat yra, bet ji niekur nepameta šypsenos. Ir negadina juokui šventės. Atvirkščiai - suteikia daugiau spalvų ir ironiškos užuojautos vargšams personažams. O šie atrodo tokie tikri, lyg vakar būtum prasilenkęs mokyklos valgykloje.

Jei vienu sakiniu - tiesiog suteikite „Kietakiaušiams“ pirmųjų dešimties minučių šansą. Per tą laiką jie taip įsibėgės, kad nebenusėdėsite savo kėdėse ir ne kartą purtysitės iš juoko.