Literatūros klasika

J.Baltušis (1909–1991) – tikroji pavardė Albertas Juozėnas – žymus Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas. Keliolikos knygų autorius, iš kurių bene svarbiausios – "Sakmė apie Juzą", "Parduotos vasaros", "Su kuo valgyta druska".

Novelių romane "Parduotos vasaros" (1957–1969 m.) piešiamas tarpukario Lietuvos kaimo paveikslas. Pasakojimas rašomas iš piemenuko perspektyvos, stengiamasi kuo natūraliau atkurti jo pasaulėjautą, emocinius vertinimus. Šiame ir kituose J.Baltušio kūriniuose gausu spalvingų kaimo buities vaizdų, įtaigių žmonių paveikslų, o sodria, žodinga kalba kuriami gyvi komiški epizodai.

Baladės siužeto romane "Sakmė apie Juzą" (1979 m.) siekiama sukurti apibendrintą lietuvių valstiečio paveikslą, poetizuoti darbą. Į prancūzų kalbą išverstas romanas 1990 m. apdovanotas kasmetine premija, skiriama geriausiai Prancūzijoje išleistai užsienio autoriaus knygai.

Parašė apsakymų rinkinį "Valiusei reikia Alekso" (1965 m.), įspūdžių iš kelionės į JAV knygą "Tėvų ir brolių takais" (1967 m.), už populiarumo sulaukusią knygą pateko į valdžios nemalonę. 1973–1976 m. išleido du tomus atsiminimų "Su kuo valgyta druska".

J.Baltušis parašė scenarijų kino filmui "Aušra prie Nemuno" (1952 m.), pagal jo noveles sukurti kino filmai: "Mums nebereikia" (1959 m.), "Virto ąžuolai" (1976 m.).

Epochos liudijimai

J.Baltušio kūryba turėjo ir turi neginčijamą vertę, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač atgimimo metais išsakytos mintys vertinamos nevienareikšmiškai. Netgi pasauliniu lygiu pripažinto romano "Sakmė apie Juzą" reikšmė Lietuvoje dažnai sumenksta aptariant rašytojo politinę poziciją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.

Praėjus 25 metams nuo J.Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve. Paaiškėjo, kad J.Baltušis nuo 1970 m. beveik iki pat mirties rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas, vertinimus, pavadinęs visa tai "Vietoj dienoraščio".

Plačiausia prasme šie užrašai – įvairialypis visos sovietinės epochos veidrodis, leidžiantis pažvelgti į praėjusio laikotarpio atmosferą. Savitas, jau primirštas sovietinis žodynas ir įvairios santrumpos (CK, partinis sekretorius, plenumas, Lenino jubiliejus ir t.t.) padeda suvokti tuometės konjunktūrinės, biurokratinės ir propagandinės mašinos mechanizmo dydį.

Kita vertus, dienoraščiai padeda ne tik susidaryti įspūdį apie paties kūrėjo ambicijas, tekstų, romanų, atsiminimų knygų genezę, jų redagavimo ir kūrimo istoriją, bet ir atskleidžia žmogaus santykių dramą (artimieji, draugai, tikri ir įsivaizduojami priešai), jų evoliuciją, atkartojančią visus bendražmogiškų tiesų ir paklydimų atšvaitus rašytojo gyvenime. Dar įdomiau tai skaityti, kai net ir dienoraštiniame žanre atpažįstamas kūrėjo stilistinis braižas.

Dviguba realybė

Pernai išleisti pirmieji du J.Baltušio dienoraščių tomai. Pirmas apima 1970–1975 m. Jame veriasi tuometinių rašytojo šeimos santykių drama, jo nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų Sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, rašytojo kasdienybės liudijimai. Šioje knygoje įdomūs J.Baltušio sutiktų literatūros žmonių vertinimai, literatūrinių, kultūrinių, visuomeninių įvykių interpretacija.

"Kaip gyventi toliau? Kaip ryžtis tvarkyti gyvenimą pagal savo širdies balsą, savo principus, nusistatymą? Iš kur pasisemti jėgų būti žmogum visa to žodžio prasme? Nežinau. Nieko nežinau", – palydėdamas 1973-iuosius rašė J.Baltušis.

Antras dienoraščių tomas apima 1976–1983 m. Kūrėjų portretai, partinės nomenklatūros veikėjų štrichai, jų apibūdinimai, surašyti per J.Baltušio regėjimo prizmę, sudaro labai įdomią paveikslų galeriją.

"Nuolat susimąstau, kur iš tikrųjų šuo užkastas. Labai galimas daiktas, jog kalčiausia yra toji aplinkybė, kad visi mes gyvename dvigubą gyvenimą: matome tikrovėje vis didėjančius sunkumus, šitai aptariame artimų draugų būrelyje, tarp žmonių, kuriais pasitikime, o iš tribūnų, iš laikraščių, radijo ir televizijos kartojame lyg papūgos, kad viskas gerai, gyvenimas nepalyginamai pagerėjo ir toliau gerėja, valio, valio, valio! Pati gamta keršija mums visiems už tai. Negali nekeršyti", – žengdamas į 1983-iuosius rašė J.Baltušis.

Antrasis veidas

Trečia, paskutinė, dienoraščių dalis apima 1984–1990 m. Joje veriasi rašytojo tuometinių šeimos santykių drama, nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų Sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, kasdienybės liudijimai. Išskirtinis dėmesys kreipiamas į Lietuvos laisvėjimo procesus, nemažai svarstoma apie bręstančius pokyčius, atsiskleidžia rašytojo pozicijos šių pervartų fone aplinkybės.

Vis gausėjant įvykių viešajame Lietuvos gyvenime, paskutiniųjų metų J.Baltušio dienoraščiai kai kuriais aspektais primena publicistikos knygą, kurioje išsamiai apžvelgiami įvykiai šalyje, aptariamos spaudos aktualijos ir panašūs dalykai.

Į garbingo amžiaus etapą perkopęs rašytojas su dienoraščiu dalijosi mintimis, kurios neretai disonavo su oficialiai deklaruotu besąlygišku optimizmu.

Ir vėl man pradeda atrodyti, kad čionai klaida, kad žmonės vieną gražią dieną staiga supras savo klaidą, ir tada gausiu į kailį tiek, kiek niekad anksčiau.

"Taigi praėjo dar vieni metai. Ne praėjo, lėkte pralėkė. Be kūrybinio darbo, be jokių laimėjimų, be dvasinės paguodos, belakstant iš vieno taikos mitingo į kitą, iš vieno pasitarimo "istorinių nutarimų" klausimais į kitą. Sunkiausia tas, kad suvoki, jog kitaip nebebus jau iki mano amžiaus pabaigos. "Viršūnės" taip užsuko biurokratizmo, patrigubintos kontrolės, valdžios liaupsinimo ir bet kokios kritikos gniaužimo karuselę, kad šito užteks iki visos mūsų senosios kartos išmirimo ir dar atsilieps mūsų anūkams, gal net proanūkiams. Toksai gyvenimas", – pirmąją 1984-ųjų dieną rašė J.Baltušis.

Šiame, paskutiniame tome, pateikiama ir išsami visus tris tomus apimanti asmenvardžių rodyklė, kurioje – daugiau kaip 3 700 pavardžių, o dažniausiai minima rašytojo antroji žmona, garsi aktorė Monika Mironaitė – net 1 622 kartus.

Šiame tome nuskamba ir pranašiškos mintys. Džiaugdamasis savųjų "Raštų" tomų populiarumu, rašytojas nuogąstauja: "Širdyje prisipažįstu, kad visiškai nesuprantu, už ką man toks dėmesys. Kaip rašytojas aš – žemiau vidutinio. Net ir Lietuvos mastu. Kaip mąstytojas – dar žemiau, taip ir likęs nedasimokiusiu primityvu. Ir parašiau neįtikėtinai nedaug. Tai už ką? Ir vėl man pradeda atrodyti, kad čionai klaida, kad žmonės vieną gražią dieną staiga supras savo klaidą, ir tada gausiu į kailį tiek, kiek niekad anksčiau. Už nieką žmonės taip nerūstauja, kaip už nusivylimą vienu ar kitu, savo kadaise pagarbintu."

Popieriui patikėtas pasakojimas atskleidžia iki šiol nežinotas J.Baltušio portreto spalvas. "Jei nori, kad žmogus dorai dirbtų, užmokėk jam už darbą, – po eilinės propagandinės radijo laidos rašė J.Baltušis. – Užmokėk taip, kad jis pragyventų ir šeimą išlaikytų iš algos, nesidairydamas, kur ką pavogti, kur nusukti, kur "iš šono" rublį užvaryti. Dabartinės žmonių algos – tik pasityčiojimas iš jų, nieko daugiau. Tai iš kur bus pagarba darbui? Kas tokiomis sąlygomis didžiuosis darbininko vardu? Darbininko padėtis nūnai – giliai įžeidžianti žmogaus orumą padėtis. Važiuojam toliau! Šito, žinoma, neįrašiau į radijo laidą (pastarųjų minčių). Noriu dar kai ką parašyti, o tam reikia išsaugoti galvą ant pečių."

Leidyklos skaičiavimu, bendras visų trijų knygų puslapių skaičius – 3 912, žodžių – 1 042 196, o visi trys tomai sveria 6 kg. Kartu su trečiuoju tomu bus išleista daugiau kaip 12 tūkst. knygos egzempliorių.