Abstrakcionizmo aristokratu vadinamas dailininkas A.Gražys labiau už pripažinimą vertina malonumą dirbti

Sostinės „Galerijoje XX2“ atidaryta vilniečio tapytojo Audriaus Gražio kūrybos paroda „Kelyje“. Prieš dvidešimt metų Dailės akademiją baigusiam autoriui šiemet sukanka 45-eri. Šiandien jis yra vienas žinomiausių ir populiariausių savo kartos dailininkų, neretai vadinamas abstrakcionizmo aristokratu, kurio paveikslai skamba kaip muzika, pakylėjanti virš būties kasdienybės.
A.Gražio kūrybos kelyje – per trisdešimt personalinių parodų, surengtų Lietuvoje, Rusijoje, Suomijoje, Danijoje, Brazilijoje, Vokietijoje, JAV, Portugalijoje, grupinės parodos šalyje ir užsienyje, su kitais dailininkais surengti įspūdingi projektai atvirose erdvėse.

Parodos pavadinimas „Kelyje“ sutampa su garsaus J.Kerouaco romano „Kelyje“ pavadinimu. A.Gražys tikina, kad jo požiūryje į gyvenimą ir kūrybą svarbi romano herojaus išsakyta mintis: vienintelė laiko paskirtis – tai judėjimas į priekį.
– Kas turi atsitikti dailininko kelyje, kad jo vardas būtų garsus, o darbai – brangūs. Reikia devyniasdešimt devynių procentų talento? Devyniasdešimt devynių procentų darbo? Galbūt turite savo versiją?
– Nesu toks jau garsus. Nesu pats brangiausias ir nežinau, kas turi atsitikti. Vis dėlto manau, kad menininkui labai svarbus darbas. Tokių žvaigždžių, kurios gimė ir vos pradėjusios dirbti sublizgėjo, yra labai mažai. Yra seka. Aplinka, kurioje menininkas gimė ir augo. Mokyklos, kuriose mokėsi, kažką gavo arba kažko negavo. Vėliau yra darbas. Dailės akademiją kasmet baigia nemažai žmonių, kurie turi viską, ko reikia sužibėti. O kiek jų išlieka vėliau? Labai mažai.
– Kokia buvo jūsų kelio seka?
– Galima sakyti, kad mano aplinka buvo nulemta. Abu mano tėvai - aktoriai, o tėtis – dar ir kolekcininkas, surinkęs didžiulę kolekciją darbų, kuriais nuo apačios iki viršaus buvo nukabinėtos namų sienos. Namuose nuolatos sukosi aktoriai, menininkai. Aš neturėjau kito pasirinkimo. Man nekilo klausimų, kur eiti. Nenorėjau būti nieku kitu – nei gaisrininku, nei kosmonautu. Man nesisekė mokslai – aišku, buvau ir tinginys. Bet aš labai mėgau paišyti ir norėjau kažko siekti šioje srityje. Baigiau Klaipėdos dailės mokyklą, vėliau – Kauno S.Žuko dailės technikumą, dar vėliau – Dailės akademiją. Atrodė, kitaip būti negali.
– Ir to tingėjimo neliko?
– Absoliučiai. Vidinis cenzorius menininkui labai svarbus. Pavyzdžiui, devintą ryto aš jau būnu dirbtuvėje, išeinu šeštą vakare. Tai yra mano darbo diena. Žinoma, bet kada galiu išeiti – papietauti ar su kuo nors susitikti, bet dažnai visą dieną dirbu tarp keturių sienų, neatsitraukdamas ir niekur neišeidamas. Tai irgi gana sunku – visą laiką būti su savimi.
– Kitų profesijų žmonės savo darbe tokio ilgo buvimo su savimi gali išvengti. Menininkas pasmerktas: nebūsi savimi – nebūsi įdomus ir kitiems. Ar nepavargstate būti vienas?
– Nuo vaikystės mėgstu muziką. Ir dabar pirmas judesys įžengus į dirbtuvę – įsijungti garso aparatūrą.
– Ar niekada nebuvo abejonių, ką rinktis: tapybą, grafiką, skulptūrą ar dar ką nors?
– Ne, aš visą laiką norėjau tik tapybos. Man malonus pats dažas, jo kvapas, potėpis. Jaučiu prigimtinį norą tą baltą drobę sunaikinti, užtepti kuo greičiau, kad ji nebūtų balta. O paskui jau gali daryti ką nori, kurti, improvizuoti, ieškoti. Džiaugiuosi, kad gyvenime galiu daryti tai, ką noriu.
– O ambicijos tapti lyderiu, būti pripažintam?
– O ne, man tai nėra pirmaeiliai dalykai. Svarbiausia – malonumas dirbti. Su kolegomis pasišnekam, kad tai, ką darome, beveik niekam nereikalinga ir neįdomu. Kokią vietą visuomenėje šiandien užima kultūra? Tiksliau – koks šiandien suformuotas visuomenės poreikis kultūrai? Kai man kas nors sako: „O, kiek daug tavo darbų.“, atsakau: „Taip, aš dirbu daug, nes man tai malonu.“ Nemanau, kad meną reikia vertinti pagal tai, ar viskas parduodama, ar ne viskas.
– Tačiau ir šioje parodoje po kiekvienu jūsų darbu surašyta: autoriaus vardas ir pavardė, darbo pavadinimas ir kaina.
– Gal ir neturėtų taip būti – kainos galėtų būti surašytos atskirai, jeigu darbai kažką sudomintų. Kita vertus, aš nieko kito nedirbu, gyvenu iš meno – taigi darbus parduodu. O kaina nėra sugalvota. Ji užauginama per daugelį metų.
– Sakote, kad jūsų darbai nėra brangūs. Žmogui, kuris tik retsykiais užsuka į galeriją ir nėra išstudijavęs meno rinkos ir dailininko darbo specifikos, tie šeši, aštuoni su puse ar dešimt tūkstančių už paveikslą atrodo pasiutę pinigai.
– Yra populiarūs dailininkai, kurių darbų kainos keliskart didesnės už mano, bet jie vis tiek yra perkami. Vieni perka dėl to, kad patinka, antri – kolekcionuoja, treti – investuoja. Kai kas perka tuštybei patenkinti.
– Kaip pasikeitė meno, menininko situacija, kai pradėjote dirbti, ir dabar? Šią kelio atkarpą skiria du dešimtmečiai.
– Kultūros situacija Lietuvoje vystosi makdonaldo principu. Dominuoja absoliutus vartojimas, kepamos netikros žvaigždės, ir visa tai kemšama žmogui į galvą. Labiausiai  – per televiziją. Pasirodo, mūsų tautai to reikia – jie žiūri laidas, nupirktas su būsimais laimėtojais, tokių laidų reitingai geriausi, joms skiriamas geriausias laikas.
Nežinau, ar visi tai mato, bet mano aplinkai tai akivaizdu. Gal kitiems nerūpi? Juk kai žmonės žiūri „Dviračio žinias“ ir mano, kad tai tikros žinios, atsiprašau, tada nežinau, apie ką kalbėti. Apie politiką? Ten ne geriau negu televizijoje.
– Kokią atsakomybę galite prisiimti jūs?
– Nesakau, kad turiu eiti į politiką – man tai neįdomu, nes ten yra purvinas reikalas. Bet mes irgi darom kai ką. Pavyzdžiui, su kolega Vilmantu Marcinkevičiumi darėm „Bitės meno erdves“ – tęstinį projektą, keliaujantį per visą Lietuvą. Tiesa, daug kas iš kolegų nesuprato, nepalaikė ar net smerkė.
– Žinote, ką darote ir ko verti jūsų darbai? Kam jums reikalingos parodos?
– Menininkas visuomet yra šioks toks ekshibicionistas. Aktorius. O kas jis yra be žiūrovo? Vaidink užsidaręs, jeigu nori. Atsakymas labai trumpas: menininkas kuria kitiems.
– Ar kiekviena paroda turi koncepciją, ar tiesiog užsimanote šventės?
– Ne, taip nėra. Vis tiek eidamas į visuomenę nori pasakyti kažką naujo. Nebūsi įdomus, rodydamas tą patį, ką jau darei ir rodei. Teigiu ir teigsiu, kad menininkas nuolatos turi ieškoti, siekti atradimų, o ne visąlaik sukti tą patį per tą patį, nors ir yra perkamas.
– Kai Jūs išėjote į savąjį kelią, laisvų menininkų, galinčių išgyventi iš savo kūrybos, buvo vos vienas kitas – dabar jų nepalyginti daugiau.
– Manau, šiuo požiūriu, situacija tikrai yra geresnė. Kad ir ką kalbėtume, žmonės po truputėlį į meną pradėjo žiūrėti kitaip – jausti artimesnį ryšį. Aišku, turi įtakos ir nauji namai, kuriuos jų šeimininkai nori pasipuošti meno kūriniais, ir įstaigos, ir visas kitas gyvenimas. Tačiau tai neblogai, kad žmonės investuoja į meną, negaili grožiui pinigų. Jie supranta, kad verta tai daryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.
– Šioje parodoje lygiaverčiai su tapybos darbais eksponuojate fotografijas. Kaip jos atsirado?
– Niekada nebuvau susipykęs su fotografija, man ji visuomet patiko kaip meno rūšis. Šios ir daug kitų fotografijų atsirado kelionės po Ameriką metu. Keliavome visą mėnesį, įveikėme vienuolika tūkstančių kilometrų, patyrėme daugybę įspūdžių. Kaleidoskopiškai greit keitėsi vaizdai. Įdomiausia, kad keliaudamas aš pamačiau vaizdus, kurie mano tapyboje buvo sukurti jau anksčiau. Norėjau tai parodyti.
– Parodas skaičiuojate?
– Skaičiuoju, kartais pametu skaičių – nesureikšminu to. Svarbu, kad padarei sau – iš esmės. Ataskaita prieš save, kaip kolegos vertina. Žinoma, ir mene galima vien tik pinigus daryti ir vien tik apie juos galvoti. Jeigu tai nėra pats sau tikslas, kuri dėl kitų dalykų.
– Kodėl jūs gyvenate ir kuriate Lietuvoje?
– Tai kad aš Lietuvą myliu. Esu išvažinėjęs visą pasaulį, bet Lietuva man mieliausia. Galiu pasakyti, kad ir patriotas esu, ir kad man skauda dėl tų visų negerų dalykų, kurie čia nutinka. Daug keliauju, bet čia, Lietuvoje – labai gražu.
– Kas dar, be gamtos grožio, laiko jus Lietuvoje?
– Aplinka, kurią susikuri. Draugai, su kuriais dirbi ir bendrauji. Kurie pas tave atvažiuoja arba pas kuriuos nuvažiuoju aš. Kai gerai arba blogai, juk draugai tam ir yra, kad padėtų vieni kitiems. Savumo, artumo ir tikrumo jausmas. Tokia plati skalė, kad nebelieka prasmės kur nors važiuoti. Iš tikrųjų tai mes viską čia turim. Gal kiti nemoka prisitaikyti? Jeigu nedirbsi diena po dienos, nieko nepasieksi ir nesulauksi nieko. Jeigu dirbi, po to ateina ir laisvė.