Kelyje į baleto aukštumas neįveikiamų kliūčių nebūna

Nors ir turime laikytis ypatingos disciplinos, baletas neužima viso gyvenimo. Niekas nedraudžia kartais atsipalaiduoti ir savaitgalį paskirti, pavyzdžiui, draugų gimtadieniams ar kitoms šventėms, žinoma, tik tuo atveju, jei nėra repeticijų ar spektaklių. Geriausiai man padeda atsipalaiduoti gera muzika ir daug miego. Laisvalaikiu šiuo metu klausausi alternatyvaus, indie, kartais net psichodelinio roko, soulo ir kitos muzikos.

– Kas apskritai, be baleto, jus domina? Regis, turite literatūrinių sugebėjimų?

– Turiu daug pomėgių – dainuoti, fotografuoti, anksčiau kurdavau įvairius pasakojimus, istorijas, deja, nelabai tam turiu laiko. Visi šie pomėgiai man padeda nusiraminti ir atpalaiduoti mintis.

– Aš tie kiti gebėjimai, kalbos apie sudėtingą, intensyvią baleto artisto karjerą, jūsų niekada neprivertė sudvejoti savo pasirinkimu?

– Kartą buvo atėjusi mintis, kad man per sunku, kad yra daug lengvesnių kelių, kodėl būtinai turiu eiti sunkiausiu. Bet tai buvo tik menka dvejonė, kuri, staiga atėjusi, taip staiga ir išėjo. Matyt, buvau labai pavargusi ar nusiminusi dėl kažkokios nesėkmės. Daug kas man sakė, kad bus sunku, klausė, ar aš sugebėsiu. Keista, bet tokios kalbos mane privertė tik dar labiau to norėti, pasiekti tai, kas yra neįmanoma. Nes kai labai nori, neįmanomi dalykai virsta įmanomais.

– Kas apskritai buvo sunkiausia mokantis baleto paslapčių? O gal viskas ėjosi kaip per sviestą?

– Mano mokytoja sakė, kad kai atėjau į stojamuosius į pirmą klasę, neturėjau jokių duomenų (buvau nelanksti, kreivomis kojytėmis, net pėdos ištempti nemokėjau, o ir balerinoms būdingų kūno proporcijų neturėjau – ilgų rankų, ilgų kojų ir ilgo kaklo). Bet mane priemė, nes toje stojamųju dalyje, kurioje tiesiog reikia improvizuoti pagal skambančią muziką, pademonstravau muzikalumą ir laisvumą. Taigi, kai atėjau į baleto pasaulį, neturėjau nieko. Viską, ką dabar, turiu pasiekiau tik sunkiu darbu, kai kitiems dažniausiai visa tai duoda gamta. Tikrai ne kartą buvo kilę sunkumų atliekant tam tikrus judesius, ir dabar būna, nes aš vis dar mokausi. Kad judesys pavyktų, turi visiškai pajausti ir kontroliuoti savo kūną, žinoti, kokio judesio metu ir kurie raumenys turi dirbti, o kurie – ne. Vis dėlto dabar galvoju, kad sunkiausia mokantis baleto paslapčių turbūt bus ne tik žinoti savo trūkumus ir tai, ką darau blogai, bet mokėti atrasti savyje gerų dalykų.

– Ar kada nors paauglystėje nekilo noras viską mesti ir būti paprastu žmogumi?

– Vieną kartą buvo aplankiusi tokia mintis. Norėjau važinėti riedučiais, karstytis po medžius kaip normalus vaikas, bet negalėjau, nes bet koks neatsargus poelgis galėjo sugadinti mano pagrindinį darbo instrumentą – mano kūną ir sugriauti viską, ką iki tol padariau. Norėjau turėti daugiau laiko, kad galėčiau pažiūrėti "Simpsonus" grįžusi iš mokyklos ir išeiti susitikti su draugais, bet repeticijos visą tą laiką atimdavo. Tačiau negalėjau taip paprastai imti ir pasiduoti. Juo labiau kad baletas palaipsniui tapo mano aistra.

– Mes, žiūrovai, gėrėdamiesi grakščiais baleto artistų judesiais, nė nenutuokiame, kad kiekviena balerina pasirodymams ruošia ne tik savo kūną, bet ir aprangą – puantus. Prisiūti juosteles, paruošti padą, atraminę dalį – kiekviena batelius paruošia savaip. Kiek puantų porų esate sušokusi?

– Pirmą kartą ant pirštų atsistojau būdama penktoje klasėje. Tai laikas, kai visos mergaitės mūsų mokykloje pradeda atlikti pirmuosius žingsnelius ant puantų. Pirmieji žingsneliai ir pirmieji mėnesiai ant jų buvo skausmingi, tačiau labai laukti. Daug laiko praeina, kol balerina suranda batelius, kurie jai tinka, su kuriais ji patiria minimaliai diskomforto ir gali atlikti visus judesius. Jau nebegalėčiau suskaičiuoti, kiek puantų esu sušokusi, bet jų tikrai daug, nes šiuo metu, kai šokti tenka labai daug, vieną porą sunešioju maždaug per porą mėnesių ar trumpiau. Einant į sceną bateliai visada turi atrodyti lyg nauji, lyg ką tik iš parduotuvės. Tačiau nusipirkus naują porą iš karto eiti į sceną irgi negalima, nes batelius reikia tinkamai paruošti. Visų pirma, prisiūti juosteles ir gumytes taip, kad užsidėjus puantai nekristų nuo kojų ir būtų patogūs, antra, bent savaitę ar porą juos pranešioti ir pralaužyti, kad jie prisitaikytų prie kojos ir būtų patogūs. Tai gana ilgas ir sudėtingas procesas, bet jau tapęs kasdienybe.

– Palikime buitį ir grįžkime prie paradinės baleto pusės. Kokio artisto/artistės šokis jums labiausiai patinka, įkvepia?

– Turiu be galo daug idealų iš viso pasaulio. Šiuo metu mane labiausiai žavi balerinos Maria Kočetkova, Alina Cojocaru, Svetlana Zakharova ir Alessandra Ferri. Gaila, gyvai dar neteko matyti, bet labiausiai mane sužavėjo didžiųjų pasaulio teatrų spektakliai, matyti internete ir mokykloje per pamokas iš įrašų, tokie kaip "Don Kichotas", "Žizel", "Gulbių ežeras". Mane labai sujaudino ne per seniausiai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytas Giedriaus Kuprevičiaus baletas "Čiurlionis".

– Apskritai, kuo jus žavi klasikinis ir modernus šokis ir kuris labiau?

– Klasikinis baletas mane žavi savo trapumu ir lengvumu, grakštumu, pasiekiamu toli gražu nelengvai. Net ir tuo, kad, pamačius gatvėje, balerinos nesumaišysi su niekuo (laikysena, eisena, elegantiškumas). O modernus šokis mane žavi laisve, žemiškumu ir plastiškumu. Jis suteikia daugiau laisvės tiek judesiuose, tiek kūryboje. Visuomet mane labiau traukė klasika, bet negalėčiau iš šių dviejų stilių išsirinkti vieno. Šiais laikais jie abu papildo vienas kitą.

– Kokia jūsų svajonių partija?

– Aišku, kaip ir kiekviena balerina, svajoju kada nors sušokti Odetą Odiliją "Gulbių ežere", bet čia jau yra viršūnių viršūnė. Sušokusi šią partiją balerina gauna primos balerinos statusą. Be šios partijos, taip pat svajoju apie Žizel, Kitri spektaklyje "Don Kichotas" ir dar daug kitų.

– Kaip įsivaizduojate save, tarkime, po penkerių metų?

Penkeri metai balerinai – labai daug. Per jį gali daug kas pasikeisti tiek į gerąją, tiek į blogają pusę. Bet apie blogąją aš net negalvoju. Manau, kad po penkerių metų šoksiu savo išsvajotoje trupėje, savo išsvajotuosius vaidmenis ir džiaugsiuosi gyvenimu.

Jaunųjų laimėjimai garsina Lietuvą

Jau 28-ąjį kartą vykusiame Tarptautiniame baleto konkurse "Jeune ballet mediterraneen" apdovanojimų metu Lietuvos vardas skambėjo aštuonis kartus.

Tarp 155 dalyvių iš trylikos pasaulio šalių šokusios lietuvės įvertintos ypač gerai. Be J.Stankevičiūtės, konkurse dalyvavo ir septynios Eglės Špokaitės mokyklos mokinės. Dvi iš jų – Austėja Medekšaitė ir Ieva Ivanauskaitė – pasipuošė sidabro medaliais. Specialusis Muzikalumo prizas atiteko Kotrynai Rudych, kuri kartu su Agne Juškaite gavo stipendiją – kvietimą į baleto kursus Stokholme. O Liepai Vyšniauskaitei, Emai Sliesoraitytei ir Emilijai Platukytei buvo įteikti aukštesniojo laipsnio finalininkių diplomai. Visos jos Eglės Špokaitės baleto mokyklos Vilniaus ir Kauno skyriaus mokinės. Jas šiam konkursui rengė mokytojos Rasa Drazdauskaitė-Birbalienė, Beatričė Tomaševičienė, doc. Jolanta Vymerytė.

Konkurso organizatoriai kasmet surenka labai garbingą baleto specialistų teisėjų komandą. Be kita ko, tai suteikė renginiui objektyvumo ir išpopuliarino jį visame pasaulyje, todėl šiandien jis vienas tinkamiausių, objektyviausių konkursų vaikams ir jaunuoliams, rimtai studijuojantiems baleto mokslus.

"Mergaitės ruošėsi nuo birželio – pirmiausia baleto stovykloje. Vėliau vyko į Sankt Peterburgą, kur savaitę individualiai mokėsi pas vieną žymiausių pedagogių Iriną Čistiakovą – garsiosios Uljanos Lopatkinos repetitorę, – apie ilgą pasirengimo konkursui kelią pasakojo mokyklos meno vadovė Eglė Špokaitė. – Pati esu dalyvavusi ir laimėjusi keturis tarptautinius konkursus. Būtent jie suteikė man galimybę žengti į pasaulį. Būtent tai skatiname daryti ir mūsų mokyklos mokinius."

Į baleto konkursus didžiosios šalys dažnai siunčia visą grupę šokėjų, neretai minima, kaip užsakomuoju reisu į didžiuosius konkursus atskrenda pilnas lėktuvas baleto šokėjų iš Kinijos ar Pietų Korėjos. "Lietuva nėra didelė savo teritorija, bet baleto apdovanojimų ceremonijose mūsų šalies vardas nuskamba dešimtis kartų. Pasaulio baleto specialistų akys vis dažniau krypsta į Lietuvą kaip į puikaus baleto šalį. Lietuvos baleto mokykla pažymima kaip labai gražių linijų, puikaus stiliaus, akademiškumo, meniškumo ir – vis dažniau – geros technikos pavyzdys", – tendencijomis džiaugėsi E.Špokaitė.

Baleto specialistams imponuoja ir pačios E.Špokaitės vadovaujamos mokyklos principai, kurių paisoma tiek ugdant šokėjas, tiek rengiantis konkursui. "Ruošiamasi labai atsakingai, atsižvelgiant į asmenines mokinio savybes parenkama programa. Šiukštu niekada nešoksime nekreipdami dėmesio į labai sunkiai įgyvendinamus akademinius reikalavimus, siekiame jų kaip pagrindo. Artistiškumas ir individualybės atvėrimas yra privalomas, bet tik derinant su pagrindų suteikimu. Ir svarbiausia – vaiko psichologija. Svarbu, kad po ilgai siekiamo rezultato mokinys norėtų šokti dar labiau nei anksčiau. Svarbiausias mūsų tikslas – meilė baletui ir pasauliui. Ne siauras profesinis parengimas, bet kūrybingo, laimingo jaunojo menininko globa ir ugdymas", – prioritetus vardijo E.Špokaitė.

Sykiu ji pastebėjo: šiandien Lietuvoje ypač stinga baleto pedagogų. "Vaikams yra labai svarbus pagrindinis mokytojas, jis – ir vadovas, ir globėjas, ir gydytojas, ir artimiausias žmogus. Galima labai daug konsultuotis su geriausiais pasaulio mokytojais, tačiau pagrindinio mokytojo vaidmuo yra lemiantis. Lietuvoje šiandien gabių mokinių yra daugiau nei mokytojų. Todėl jaunųjų, būsimų baleto pedagogų parengimas yra kaip niekada aktualus", – problemą įvardijo E.Špokaitė.