Kas yra meilė, o kas – nemeilė?

Anot jos, meilės priešingybė nemeilė apima teritoriją, kur nėra vietos jausmas, žmogaus siela sustingsta ir sušąla.

– Klausimas, kas yra meilė, pernelyg nestebina. O kas yra nemeilė?

– Nemeilės kontekstas, kurį sukuria Andrey Zvyagintsevo filmai, yra pagrindas kalbėti apie tai, ką žmonės prarado gyvendami. Klausimas, kas yra meilė, turbūt yra visų laikų klausimas. Ir visais laikais jis likdavo be atsakymo, nes kiekvienas meilę suprantame ir išgyvename kitaip. Meilė turi tūkstantį veidų ir jie visi sunkiai įvardijami. Žmogus niekada nežino, kuriuo veidu meilė į jį atsigręš, jei apskritai atsigręš. Žmogaus siela yra arba atvira, arba uždara šiam jausmui.

Filosofai ir išminčiai mokė žmones pasiryžti mylėti. Meilė egzistavo kaip žmogaus sielos savybė, kurią vieni analizavo, kiti įvairiai interpretavo, o žmonės tiesiog mylėjo – kiekvienas savaip. Tai ir paprasti, ir labai sudėtingi dalykai vienu metu.

Žmogus gyvena gerai – gyvenimas modernus, komunikacija atveria kelius bendrauti, susitikti, atsidarė sienos. Kalbant apie žmogaus ir demokratijos išsivystymo laipsnį, žmogui turėtų būti lengviau gyventi. Bet ar tikrai? Ar komunikacijos laikais sumažėjo vienatvės? Bijau, kad ne. Ar technologijų laikais žmogus gali geriau pažinti save ir kitą žmogų? Bijau, kad irgi ne.

Tačiau meilė egzistuoja nuo tų laikų, kai atsirado žmogus. Nežinome, kokia ji buvo akmens amžiuje, bet ji buvo. Niekada negalės būti tikslių atsakymų į klausimą, kas yra meilė. Kaip ir nebus atsakymų į klausimą, kas yra nemeilė.

Galbūt meilę galima apibūdinti kaip žmogaus sielos siekio idealą. Arba kaip žmonių bendrumą, buvimą kartu – kamerine ir intymia prasme, arba platesne prasme, apimančia visuomenę, žmoniją. Jei meilė išimsime iš šių kontekstų – ir intymiojo, ir visuomeninio – turėsime nemeilės teritoriją, kur nebelieka vietos jausmams, kur žmogaus siela sustingsta ir sušąla. Tuomet tikrai būsime nemeilės zonoje.

Šį reiškinį puikiai parodo režisierius Andrey Zvyagintsevas savo filme „Nemeilė“. Formaliai, jo herojai turi viską, ką turi modernus žmogus. Tačiau jie neturi nieko, ką turėtų turėti žmogus – meilę ir gebėjimą kurti pamatus bendrumui. Nesvarbu, ar turėtume omenyje vyro ir moters, ar tėvų ir vaikų santykius, ar visuomeninius. Jei meilė nesukuria pamato, turime baisius santykius, kurie egzistuoja formaliai, bet neturi turinio.

– Filmas „Nemeilė“ tapo vienu populiariausių festivalyje „Scanorama“. Kaip manote, ką tai reiškia ir parodo apie visuomenę?

– Tai rodo, kad žmonėms rūpi išsiaiškinti šiuos svarbius klausimus. Menas ir menininkas gali formuluoti klausimus ir palikti juos žiūrovui, kad šis ieškotų atsakymų. Atsiranda poreikis žmonėms geriau suvokti save pačius, kitus žmones. Todėl šiame filme režisierius pasirinkęs labai paprastą erdvę – tai šeimos erdvė, neišvengiama mūsų gyvenimuose. Mes turime tėvus, dauguma patys vėliau tampa tėvais. Meilė visada inicijuoja bendrumą.

Kai to bendrumo ryšiai ima trūkinėti, mes nesuprantame, kodėl taip yra, norime tai sužinoti. Galbūt menas ir yra pajėgus atverti šią gelmę. Taip aš aiškinu susidomėjimą šiuo filmu. Jis neatsitiktinai nukeliavo iki paskutinės atrankos į Oskarus pakopos. Laikykime už jį kumščius.

– Filmas „Nemeilė“ – ne vienintelis filmas, kalbantis apie meilė ar nemeilę šeimoje, visuomenėje. Kokia meilė matoma šiandienos kine?

– Jei pažiūrėsime į ryškiausius filmus, atsiradusius pastaruoju metu, rasime bendrą jų temą ir diskursą. Tai vertybių ir meilės praradimo diskursas. Jis įvairiai interpretuojamas ir atskleidžiamas. Jau Luchino Visconti filmuose galima rasti šeimos griūties, susvetimėjimo, nemeilės arba prarastos meilės temą.

Kartu su L. Visconti išnyko aristokratija gyvenime ir kine. Tai toks nelaimingas sutapimas. Tačiau mano minėto diskurso ištakas galima rasti visuose menuose. Prarastų  vertybių ir meilės diskursas vienaip atskleistas Andrey Zvyagintsevo „Nemeilėje“, kitaip – Rubeno Ostlundo „Kvadrate“. Visi filmai paliečia nemeilės temą, ji nuskamba bet kuriame gerame filme. Matyt, tai laiko padiktuotas dalykas, nes temas suformuoja laikas, o ne užsakymai, net ne paties menininko valia.

Po tokių filmų galima matyti daug verkiančių arba į savo mintis panirusių žmonių. Galbūt tik menas pajėgia priversti žmogų suvokti tuos dalykus, suvokti meilę. Tačiau ar mes ją suvoksime, ar ne, ji vis tiek egzistuos. Tai jos iracionalumas – mes niekada negalėsime paaiškinti, kodėl vienas žmogus myli kitą žmogų, kodėl būtent tą ar tą žmogų. Tai klausimai be atsakymų ir meninių tyrinėjimų objektas. Aš labai džiaugiuosi, kad yra tokių sudėtingų, verčiančių galvoti, net kentėti filmų, galinčių atlikti ir katarsio funkciją.