Kas aš esu? Europietiškos tapatybės paieškos

Į klausimą, kas aš esu, padeda atsakyti kultūra, tačiau jos kalbą reikia suprasti. Ne visada norime atrasti ryšį tarp simbolių ir idėjų, kurios veikia žmonių įsitikinimus, mąstymą ir elgesį. Filosofo Ernesto Gellnerio posakis, kad "tautas sukuria žmogus", atsargiai perša mintį, kad atsakymai į svarbiausius tapatybės klausimus yra iš anksto paruošti ir mums palaipsniui skiepijami. Viena vertus, tokia mintis gimdo gausybę sąmokslo teorijų, tačiau sykiu ji kviečia diskutuoti apie tai, kas vienija žmones. Klausimą, kas yra Europa lietuviui ir kaip ji susijusi su lietuviška tapatybe, bando atsakyti Nerija Putinaitė knygoje "Trys lietuviškosios Europos: tauta, Europa, ES dabartinėje tapatybėje".

Pokyčių akivaizdoje

Vladimiro Lenino paminklo nuvertimas Lukiškių a. 1991 m. rugpjūčio 23 d. simbolizavo kelio pradžią į naują pasaulį, kurio pagrindas – demokratija ir rinkos ekonomika. Tą dieną mažai kas susimąstė apie tai, kokiomis spalvomis gali nušvisti naujasis pasaulis. Užplūdusios naujos technologijos, mados ir kitos vakarietiškos gėrybės greitai parodė mūsų galimybių ribas. Dėl to politikai tapo piktybiškai vėluojančiais blogiukais, nesugebančiais laiku priimti sprendimų, kurie panaikintų amžiną prarają tarp ribotų išteklių ir neribotų poreikių.

Globalizacija, negailestingai trypianti auksinės sovietinės respublikos mitą, parodė, koks yra svarbus yra tarpvalstybinis bendradarbiavimas sprendžiant pasaulines demografines, ekologines ir kitas problemas. Ebolos viruso protrūkis Afrikoje, nepaskelbtas karas Ukrainoje, pasikartojantys islamo fundamentalistų išpuoliai yra pokyčiai, kurie skatina atsisakyti savanaudiško požiūrio, pagrįsto materialinės gerovės siekiais, ir kviečia iš naujo pažvelgti į Europoje deklaruojamas vertybes.

Senojo žemyno idėja

Apie Europą galima kalbėti keliais lygiais: geografiniu, ekonominiu, kultūriniu ir politiniu. Prireikė nemažai laiko, kad atsirastų geografinė Europos sąvoka, kuri palaipsniui virto kultūrinėmis, politinėmis ir ekonominėmis idėjomis. Europos istorinė raida yra puikus pavyzdys, atskleidžiantis bandymus surasti bendras vertybes prieštaringoje įvairovėje. Ypatingas vaidmuo teko krikščionybei, kurios plitimas atskleidė pagoniško pasaulio integracijos ir konfrontacijos su islamo pasauliu problematiką.

Įdomu tai, kad krikščionybė ir Europa ilgą laiką nebuvo tapatūs dalykai. Tik islamo pasaulio plėtra krikščionybę pavertė senojo žemyno simboliu. Svarbu atkreipti dėmesį į pagrindinių krikščionybės tiesų interpretacijų įvairovę, paskatinusią erezijų plitimą ir reformų judėjimą bei atvėrusią kelią diskusijai.

Valstybinė įvairovė Europoje, pagrįsta nacionaliniu savitumu, akivaizdžiai konfrontavo su krikščioniška tapatybe ir padėjo pagrindus pasaulietinei visuomenei. Iš kitos pusės, Frankų imperija ir Vokiečių tautos Šventoji Romos imperija simbolizavo bandymus suvienyti Europą politiniu ir kultūriniu požiūriu. Tokiais istoriniais pavyzdžiais bandė pasinaudoti naciai ir komunistai, sukeldami skaudžių padarinių.

Europos idėja apima daug prieštaringų dalykų. Iš vienos pusės, tai civilizacija ir pliuralizmas, iš kitos – tai savanaudiškas nacionalizmas ir smurtas. Todėl klausimas, kaip turėtų jaustis žmogus po komunistinės imperijos žlugimo ir įstojimo į ES, išlieka itin aktualus.

Tautos individualybė

N.Putinaitės knygoje imponuoja atsargus kritinis požiūris į lietuvių etnokultūrinės tradicijos puoselėjimą.

Galime pagrįstai didžiuotis, kad kalbame seniausia indoeuropiečių kalba Europoje ir ją saugoti nuo nelietuviškų raidžių bei žodžių. Krikščioniškai ir pliuralistinei Europos tradicijai galime priešpriešinti unikalią baltų kultūrą. Lietuvos liaudies dainas ir papročius reprezentuoti pasauliui kaip neatsiejamą kiekvieno piliečio kasdienybės dalį, tačiau turime atkreipti dėmesį į kai kurias kritines pastabas.

Pirma, etnokultūrinė tapatybė jau XIX a. buvo rekonstruota tapatybė, kurią palaiko ne tradicija ar kūrėjai, o mokslininkai specialistai ir paveldo saugotojai. Antra, etninė tapatybė naudojama kaip simbolių atrankos kriterijus. Trečia, etnokultūriniais elementais bandoma dekoruoti kitus tapatybės simbolius. Pats geriausias pavyzdys – didžiosios krikščioniškosios šventės, kai etniniai ritualai ir maginiai veiksmai žiniasklaidoje pateikiami patraukliau nei Kristaus gimimo ar priskėlimo prasmės. Verta pamąstyti, kiek organizuojamos Dainų šventės prisideda prie etnokultūrinio paveldo populiarinimo ir kiek pastarasis paveldas padėtų kritiškai pažvelgti į Holivudo siūlomų herojų vertybes?

Aktualioji Europa

Etnokultūrinė tapatybė, kad ir kaip gerbčiau jos unikalumą, primena rymojimą prie rūtų darželio ir nerimastingą krūpčiojimą pamačius eilinę animacinio serialo "Simsonai" seriją.

Europa – tai idėjos, atsirandančios dėl civilizacijų ir kultūrų sąveikos, kurių įgyvendinimas priklauso nuo visuotinai pripažintos taisyklių sistemos. Mūsų priklausymą europinei civilizacijai parodo domėjimasis naujovėmis ir aktyvus dalyvavimas jas aptariant ir įgyvendinant. Bet koks mąstymas, pagrįstas nuostata, kad mums kažkas yra primetama, parodo atotrūkį nuo europinio konteksto. N.Putinaitės knyga vertinga tuo, kad pateikia puikių pavyzdžių, parodančių, kaip paveikė mūsų mąstymą atsigręžimas į europinę civilizaciją ir vėliau atitrūkimas nuo jos.

Karaliaus Mindaugo sugebėjimas peržengti įprastas pagoniško pasaulio ribas ir priimti kitokius sprendimus padėjo sukurti Lietuvos valstybę ir atsigręžti į Europą kaip į sektiną pavyzdį. Autorės mėginimas Mindaugo Lietuvos atsigręžimą sieti su "istorine būtinybe" dvelkia marksizmo deklaruojamais istorinės raidos dėsniais, tačiau tai nesumenkina mūsų valstybės europinės prigimties, kurią vėliau sukūrė krikščionybės atnešta civilizacija.

Atitrūkimą nuo europinės civilizacijos puikiai iliustruoja sovietmetis, kai norint išsaugoti net simbolinį ryšį su Europa buvo susitelkiama į paveldo išsaugojimą, ir N.Putinaitės leidžiamos kritikos strėlės į Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Kiekvienam J.Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjui verta atkreipti dėmesį į tai, kaip iškiliuose poemose "Mindaugas" ir "Katedra" kuriamas svetimos Europos įvaizdis. Iš kitos pusės, verta pamąstyti, kiek dabartiniai siekiai rekonstruoti architektūrinį paveldą orientuojasi į aktualią Europos realybę.

Europietiškumas kasdienybėje

Knygos pabaigoje N.Putinaitė pateikia įtaigią įžvalgą, kuri daugumai iš mūsų bus artimesnė nei aukštos materijos apie europietiškumą: "Buitiniu lygiu jis paprasčiausiai reiškė didesnį civilizuotumą. Tai buvo suprantama kaip geresnė materialinė, kultūrinė ir mentalinė būklė nei sovietiškumas ar rusiškumas: daugiau tvarkos ir švaros, mažiau vogimo, pilnesnės parduotuvės, geresnis skonis, kavos pirmenybė arbatos atžvilgiu, taip pat ir geresni keliai, didesni paršelių prieaugiai, daugiau individualių namų ir daugiau automobilių Žiguli tūkstančiui gyventojų."

Tiesiog į loginę seką sudėkime idėjas, technologijas (inovacijas) ir materialinę gerovę. Svarbu suprasti, kad savo laiku mokėjimas įžiebti ugnį buvo ženklus technologinis proveržis turėjęs įtakos žmonių gerovei. Kasdienybėje matome prekę ar paslaugą, tačiau nesusimąstome apie pastangas ir aplinkybes, kurios lėmė jų atsiradimą. Būti eiliniu vartotoju yra lengviau, nei bandyti ką nors išsiaiškinti. Dėl to kiekvienas turime pasirinkimą, kaip atsakysime į svarbiausius tapatybės klausimus. Ar gilintis į tai, kaip Vytautas Didysis sugebėjo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę paversti rimta europinės politikos dalyve, ar domėtis, kodėl kiekvieno Lietuvos miesto ir miestelio negalima suvokti be kitų tautų indėlio, ar būti eiliniu bambekliu, lyginančiu socialinę paramą kitose Europos valstybėse, ar būti aktyviu piliečiu, bandančiu atsakyti į iškeltus klausimus? Nereikia pamiršti, kad pripažinti kitų kultūrų ir civilizacijų alsavimą savo kieme yra daug sunkiau, nei puoselėti savo rūtų darželį.