Kas apsaugos menininkus nuo greito gyvenimo spąstų?

Šios patirties menininkė įgijo ne tik vadovaudama laboratorijai.  2005-aisiais jos sukurtas Džuljetos vaidmuo Aido Giniočio režisuotoje roko operoje "Meilė ir mirtis Veronoje" buvo vainikuotas Auksiniu scenos kryžiumi. Aukščiausias Lietuvos teatralų apdovanojimas jai įteiktas ir 2007-aisiais – kaip vienai iš apdovanotų geriausio spektaklio vaikams "Senelės pasaka", (rež. Aidas Giniotis, "Atviras ratas") kūrėjų.

Su Ieva apie jaunus ir nebejaunus kūrėjus, teatro bendruomenės džiaugsmus ir problemas, laurų vainikus ir etiketes kalbamės taip, kaip ji kuria – atvirai, nepatogiai ir be užuolankų.

– Neretai girdimi vieši pamąstymai apie tai, kad jauni kūrėjai yra pernelyg mažai matomi Lietuvos teatro lauke. Kas, jūsų manymu, yra reikalinga jaunam teatro režisieriui, kad pavyktų išsikovoti savo vietą tarp visuomenei jau gerai pažįstamų menininkų?

– Manau, kad, be visų kitų dalykų, režisūra yra neatsiejama nuo patirties. Jauni žmonės dažnai galvoja, kad jų pirmi bandymai iš karto bus genialūs, keičiantys teatro kryptį ir bijo klysti. Požiūris, kad tik pradėjęs privalai pataikyti, yra senosios teatro mokyklos palikimas, ir jei nepavyksta iš pirmo karto, teatrinė aplinka labai gerai atsimena tavo nesėkmę. Pradedančiam režisieriui atrodo labai svarbu pastatyti daugumos pripažintą darbą, tačiau visuomenei priimtinas spektaklis nebūtinai toks yra pačiam kūrėjui. Pažvelgę į vadinamųjų teatro korifėjų kūrybines biografijas matome, kad jie pradėjo kurti nuo to, kas patiems buvo aktualu, smalsu ir malonu, o ne tai, ko iš jo tikėjosi plačioji visuomenė ar teatrinė bendruomenė. Visų pirma reikia kaupti patirtį, nebijoti klaidų – ypač, kai studijuoji – ir išdrįsti daryti tai, kas patiems įdomu. Labai dažnas jaunas režisierius klysta bandydamas atitikti mokytojo skonį, pakartoti jo braižą. Nors nėra blogai išmokti taisykles, svarbu neprarasti savęs ir savarankiškai apčiuopti priežastį, dėl kurios pasirinkai šią profesiją.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstote vaidybos studentams. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti ugdant jaunąją teatro kūrėjų kartą? Kaip iš gausybės jaunų ir entuziastingų aktorių išsiskiria perspektyvūs talentai?

– Dabartinis gyvenimo tempas yra labai greitas, todėl egzistuoja noras patirti greitą sėkmę, pripažinimą, greitą satisfakciją. Vis dėlto teatras yra unikalus tuo, kad, nepriklausomai nuo gyvenimo tempo, jis turi savitą greitį. Ypatingas jaunosios kartos bruožas – talentų ir vidutinybių skirtis, susijusi su šios kartos psichologija, gyvenimo būdu ir tuo, iš kokios terpės šie žmonės ateina į teatrą. Jaunieji yra daug jautresni, sunkiau susitaiko su kritika, kartais atrodo, kad bijoma gilesnių savo pačių emocijų. Galėčiau pavadinti juos neišmylėtų vaikų karta, kurie vietoje mamos ir tėčio meilės gauna į rankas planšetę – dėl to šie žmonės yra beprotiškai nesaugūs.

Metimasis į greitą rezultatą, mano galva, yra gynyba ir dengimasis: padarysiu greitai, puikiai, nuostabiai ir būsiu talentingas, o jei tai nepavyks, užsidarysiu savyje ir pradėsiu pykti. Vidutinybes kuria užslėptos emocijos – pyktis, pagieža savo dėstytojams, tėvams, vyresniesiems. Dėl to dažnai atsiranda noras viską neigti ir kurti savaip, tačiau dažnas žmogus iš tiesų nebūna tikras, ar tai, ką jis daro, jį pati tenkina. Bandoma maištauti, bet man toks jaunųjų maištas yra juokingas – iš jo negimsta jokios revoliucijos, sukilimai, susivienijimai.

Dažnas jaunas režisierius klysta bandydamas atitikti mokytojo skonį, pakartoti jo braižą. Nors nėra blogai išmokti taisykles, svarbu neprarasti savęs.

Tiesa, mūsų, trisdešimtmečių, karta irgi dažnai sulaukia akmens į savo daržą dėl pasyvumo, tačiau nereikia pamiršti, kad mus formavo ir tam tikros istorinės aplinkybės: esame gimę dar Sovietų Sąjungoje, nuo pat vaikystės matėme du pasaulius ir mūsų savybė prisitaikyti yra labai stipriai išreikšta.

Kitas svarbus dalykas – man atrodo, kad meną kuria nenormalūs žmonės. Mes visi esame nukrypę nuo normos, ir to nereikia bijoti, bet taip pat nereikia tuo mėgautis ir galvoti, kad tas nenormalumas jau savaime paverčia tave unikaliu, todėl nebelieka būtinybės dėti pastangas ar mokytis.

– Ne paslaptis, kad akademija, kurioje dėstote, pastaraisiais metais sulaukia itin daug kritikos, o neseniai į viešumą iškilo ir Jono Vaitkaus seksualinio priekabiavimo skandalas. Kaip vertinate šiuos įvykius, būdama akademijos bendruomenės dalimi?

– Be abejonės, akademijoje, kaip ir bet kurioje meno įstaigoje, yra begalės diskutuotinų dalykų, pritariu didelei daliai kritikos, tačiau negaliu sutikti su rėkimu apie tai, kad absoliučiai viskas yra blogai. Skandalas dėl J.Vaitkaus buvo tik laiko klausimas. Dar studijuojant akademijoje sklandė gandai, bet daug kas iš jų tiesiog juokėsi – netgi tie žmonės, kurie, skandalui iškilus į viešumą, puolė smerkti ir garsiai deklaruoti savo poziciją. Ši situacija atskleidžia didelį dviveidiškumą. Dabar atėjo laikas, kai išdrįso kalbėti studentai, bet aš laukiu to laiko, kai pradės kalbėti dėstytojai. Akademijoje oficialiai dirbu aštuonerius metus ir per tą laiką tikrai mačiau vykstančius pokyčius. Vis dėlto suprantu, kad švietimo sistema ir bendra kultūros politika nesikeičia greitai, o norint staigių pokyčių reikėtų tiesiog uždaryti akademiją ir kurti ją iš naujo.

Mano galva, Lietuvoje labai trūksta privačių vaidybos studijų, kurios sukurtų konkurenciją ir paskatintų judėjimą teigiama kryptimi. Be kita ko, manau, kad dėstytojo vaidmuo mūsų valstybėje yra labai nuvertintas ir sumenkintas, o daugelis dėstytojų viršija bet kokį savo krūvį, aukoja savo laiką ir sveikatą. Kai kalbame apie dėstytojų krūvius, dažnai nuskamba klausimas, ar mums reikia ruošti tiek jaunų aktorių. Be jokios abejonės, Lietuvai reikia daug menininkų, tačiau valstybė turėtų jiems užtikrinti sąlygas kurti. Tam, kad atsigautų visos kitos sferos, visų pirma turime investuoti į kultūrą. Teko girdėti vieną istoriją apie Winstoną Churchillį: esą tuo metu, kai vyko Antrasis pasaulinis karas, jis padidino finansavimą vienintelei sričiai – kultūrai. Kai jo paklausė, kodėl, W.Churchilis atsakė: "Nes mes dėl to kovojome prieš nacius." Tai yra labai simboliška.

– "Atvirame rate" esate nuo pat jo susikūrimo, šiuo metu jam ir vadovaujate. Teatro laboratorija neseniai pelnė Vilniaus miesto teatro vardą, atidarėte naują kūrybinę erdvę, aktyviai kuriate, tačiau daugeliui "Atviras ratas" vis dar tebėra neatsiejamas nuo Keistuolių teatro. Koks jūsų santykis su šiuo teatru –  vyresniuoju broliu?

– Mums ryšys su šiuo teatru nėra jokia problema. Gyvename laikais, kai dauguma aktorių išdidžiai save įvardija freelanceriais (laisvai samdomais darbuotojais), tačiau mūsų išskirtinumas –  kad tiek metų esame kartu ir mums tai labai patinka. Keistuolių teatras yra tarsi itališka šeimynėlė – čia nuo begalinės meilės iki neapykantos tėra vienas žingsnis. "Atviras ratas" ir Keistuolių teatras yra labai skirtingi savo repertuaru, bet neabejoju, kad bus etapų, kai supanašėsime, o vėliau ir vėl išsiskirsime. Man šis procesas kaip tik yra labai įdomus.

– Kokiais principais "Atviras ratas" vadovaujasi kūryboje? Ar nėra sudėtinga išlaikyti savo poziciją ir pritraukti auditoriją informacijos pertekliaus laikais, kai daugelis stengiasi bet kokia kaina būti matomi, šokiruoti publiką arba jos simpatijas laimėti gvildendami populiarius klausimus?

– Manau, kad bet kokia kūrybinė grupė turi teisę visų pirma kurti tai, kas jai aktualu ir įdomu. Mes tai darėme ilgus metus, bet tam, kad teatras neužsisuktų tame pačiame rate, būtina žengti už ribos, pasidomėti tuo, kas vyksta aplinkui. Bet koks kūrėjas turėtų sau kelti iššūkį pažinti tai, kas nepažinta. Kita vertus, mes niekada nebuvome įžūlūs, nesiekėme sudrebinti, šokiruoti, atkreipti į save dėmesį, viešieji ryšiai ir girdimumas nėra Atviro rato tikslas. Man atrodo, kad visame viešųjų ryšių sraute labai lengva pasimesti ir, jei išsikelsi tikslą nuolat būti matomas, greičiausiai jo nepasieksi. O daug kalbėti ir mažai daryti, mano manymu, yra nesuderinama.

Bandoma maištauti, bet man toks jaunųjų maištas yra juokingas – iš jo negimsta jokios revoliucijos, sukilimai, susivienijimai.

Šiuo klausimu daug minčių sukėlė susidūrimas su man asmeniškai vienu įdomiausių teatrinių reiškinių – "Apeirono" teatru. Pirmą kartą per labai ilgą laiką pajutau pavydą gerąja to žodžio prasme. Tas teatras sukėlė visokiausių apmąstymų apie tai, kas mes patys esame, ir paskatino siekti dialogo su ta auditorijos dalimi, kuriai nepatinkame. Žinoma, galima užsimerkti ir sakyti: nenori – nežiūrėk, tačiau taip pat galima pasigilinti, kodėl mes nepatinkame, ir užduoti klausimą: ką norėtum, kad mes tau sukurtume?

– Pastaruoju metu Lietuvoje juntamas ryškus socialinio teatro suaktyvėjimas, daugelis kūrėjų stengiasi gvildenti aktualias, prieštaringas temas, prisiimti aiškią poziciją tautinių mažumų, LGBT bendruomenės ir kt. klausimais. Ar "Atviras ratas" yra atviras šioms temoms? Kaip teatrui kalbėti prieštaringais klausimais, tačiau išvengti etikečių?

– "Atviras ratas" visų pirma yra žmonės, kurie jį kuria, todėl savo kūryba mes liečiame sau patiems aktualias temas. Jei jos taip pat svarbios ateinantiems žiūrovams – tuo geriau. Aš manau, kad, bijant etikečių, kyla grėsmė visai nieko nesukurti, nes bet koks spektaklis pats savaime jau užklijuoja etiketę. Nuo jų neįmanoma pabėgti – "Atviras ratas" nėra išimtis: mes įsivaizduojame jautrūs, labai atviri, besąlygiškai betarpiški. Bet tai nebūtinai yra realybė. Nepatogios temos turi pačios ateiti pas kūrėjus ir tapti jiems aktualios, pradėti dirginti ir skaudinti. Šios temos visuomet yra labai įvairiapusės ir spekuliatyvios, o tokių spekuliacijų aš jau prisižiūrėjau praeitą sezoną –  nesuprantu, ką jos duoda kūrėjams ir žiūrovams. Kalbant apie gerus pavyzdžius – praeitą sezoną mačiau to paties "Apeirono" teatro spektaklį "Palikuonis" (režisierė ir idėjos autorė – Eglė Kazickaitė), apie kurį galvoju dar ir dabar. Man labai patiko jų pasirinkti raiškos būdai tapatybės temoms atskleisti, spektaklyje į jas pasižiūrėta plačiai, žmogiškai, intelektualiai. O spekuliuoti ir bandyti pelnyti populiarumą statant vadinamąsias nepopuliarias temas – laikinas apsimetinėjimas, dėl kurio gali prisilipdyti tokias etiketes, kokių nelinkėčiau niekam. Ir jos skambės tikrai ne kaip LGBT draugiškas teatras – veikiau spekuliatyvus chaltūrinis teatras. Jau minėtas "Apeirono" teatras neseniai surengė vakarą, kuriame dalyvavo "Gender Wrongs" narės, tačiau tai nebuvo daroma vien dėl viešųjų ryšių ar populiarumo, kaip dažnai nutinka, veikiau labai subtiliai ir tiems, kam tai aktualu. Tai komplimentas tam teatrui, nes jis šiuos klausimus jaučia, supranta, o ne tuščiai spekuliuoja tik todėl, kad tai daro kiti.

– Išgirsti komplimentą iš vieno kūrėjo kitam – vis dar gana neįprastas reiškinys Lietuvos teatro bendruomenėje. Kaip manote, kas lemia įsišaknijusią konkurenciją ir vis dar labai atsargius žingsnius bendradarbiavimo link? Kodėl itin šykščiai dalijame gerus žodžius vieni kitiems?

– Taip, mes labai šykštime gerų žodžių vieni kitiems, o jei juos sakome, dažnai galima išgirsti dirbtinumo gaidelę. Aš šiuo klausimu visiems palinkėčiau daugiau adekvatumo. Kartais pagalvoju: kodėl negaliu pasakyti gerų žodžių, jeigu jie turi pagrindą? Kad ir kaip žiūrėtume, Lietuva yra maža valstybė, ir teatrinė bendruomenė čia gana sustabarėjusi, nors į ir ją įsilieja naujų žmonių. Aš pati nejaučiu noro joje aktyviai dalyvauti, nes kartais susidaro įspūdis, kad egzistuoja skirtingi klanai, kuriems visi priklauso – net sunku susigaudyti, kas yra su kuo, o kas – prieš ką... Man neįdomu tame virti. Nepavadinčiau šio dalyko konkurencija – ją aš kaip tik vertinu labai pozityviai, ji skatina išbandyti naujus dalykus ir tobulėti, o tai, kas vyksta šioje bendruomenėje, nesukuria nieko teigiamo – vien intrigas ir pyktį. Visi mes esame gana smalsūs ir domimės, ką kuria kiti, tačiau garsiai tai pripažinti yra tarsi nemadinga.

Aš pati labai džiaugiuosi, kad OKT aktyviai gastroliuoja pasaulyje, dalyvauja Avinjono festivalyje, džiaugiuosi, kad Artūras Areima su savo spektakliu "Po ledu" šiemet jame irgi dalyvavo. Tai yra nuostabūs pasiekimai. Mes pernelyg dažnai esame žiaurūs vieni kitiems. Žinoma, galime kritikuoti kūrybinius vieni kitų bandymus, tačiau svarbu nepamiršti, kad kritikuojamas spektaklis, o ne pats kūrėjas asmeniškai. Žmonės, kurie pereina ir ugnį, ir vandenį, bet vis tiek kuria teatrą, iš principo yra gerbtini. Teatre trūksta paprasčiausio palaikymo, ypač kai aplanko sėkmė, o ne užgula eiliniai rūpesčiai. Teatrinį bendramintį iš tiesų pažinsi laimėje, o ne nelaimėje.

– Ko gero, kiekvienam kūrėjui vieni iš svarbiausių – ne vien bendraminčių, bet ir kritikų žodžiai. Ar nedidelėje Lietuvos teatro bendruomenėje kritikui nėra sudėtinga išlikti nešališkam?

– Teatro kritiko profesija pastaruoju metu yra labai stipriai kvestionuojama – manyčiau, kad ne be pačių teatro kritikų indėlio. Kalbėdami apie aktorystę ir režisūrą dažnai minime talentą ir pašaukimą. Teatro kritikas taip pat turi turėti pašaukimą ir išsikelti sau misiją, paklausti savęs: ar siekiu kelti kultūrą, leisti suprasti kūrėjams, kur jie gali tobulėti, ar rašau tik tam, kad skleisčiau negatyvias emocijas ir pavaizduočiau, koks lietuvių teatras esą atsilikęs nuo pasaulio? Tam, kad teatro kritikas išliktų sąžiningas sau, reikalinga begalinė valia ir meilė teatrui, apie kurį rašai. Juk net jei jį sumaišai su žemėmis, tai darai iš noro paskatinti tobulėjimą, o ne todėl, kad džiaugiesi kūrėjo fiasko. Turiu vilties, kad iš jaunosios kartos užaugs kritikai, kurie bus tie nepatogūs, drąsiai kalbantys, labai reikalingi teatrui. Dar neseniai buvo kalbama, kaip trūksta režisierių, netrukus kalbėsime apie tai, kaip trūksta profesionalių ir savo darbui atsidavusių teatro kritikų.

Nemanau, kad galima išvengti asmeninių simpatijų ir antipatijų – vargu ar būtina jų vengti, juk jei menininkas kuria tai, kas jam patinka, ir kritikas turi daryti tą patį. Teatro kritikai irgi yra menininkai, tik kartais mes juos vertiname tarsi kokius mokslininkus. Vis dėlto lietuviškoje teatro kritikoje tikrai trūksta išsamių analizių. Man atrodo prasmingiausia skaityti recenzijas, pateikiančias įdomią, visapusišką analizę. Manau, kad jų stygius – teatro kritikos mokyklos problema: kyla klausimas, ar žmonės iš tikrųjų geba suprasti ir pažinti kontekstą, ar jie yra smalsūs kūrėjų atžvilgiu, ar analizuoja kūrybines biografijas ir ar jie yra čia ir dabar. Tiek kritikams, tiek visiems kitiems kūrėjams palinkėčiau domėtis tuo, kas vyksta XXI a., nes atrodo, kad visa mūsų teatrinė mokykla įnirtingai analizuoja klasikinius teatro modelius ir dramaturgiją, bet tai, kas parašyta šiais laikais, mes apleidžiame – nesame skatinami plačiau domėtis, skaityti, žiūrėti užsienio šalių spektaklius ir suprasti tų šalių kalbą. Tam, kad Lietuvos teatras nebebūtų toks uždaras, svarbu peržengti tiek kalbos, tiek interesų barjerus.