Dienotvarkė su 12-ojo pėstininkų Kauno pulko 6-osios kuopos vado vyr. ltn. Sergijaus Bukevičiaus (1888–1975) pastabomis – kiek neįprastas, tačiau labai svarbus ir įdomus šaltinis. Jis atskleidžia Nepriklausomybės kovų metais įkurto, 1920–1924 m. egzistavusio pėstininkų pulko ir apskritai Lietuvos karių rutiną, kasdienybę, auklėjimą, vertybes, jaunos Lietuvos kariuomenės identiteto kūrimą.
S. Bukevičius buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją, Vilniaus karo mokyklą Poltavoje ir Aukštuosius karininkų kursus, tarnavo Suvalkų, Panevėžio ir Virbalio stoties komendantūrose, Komitete karo invalidams šelpti, Priešlėktuvinėje rinktinėje, į atsargą išėjo 1939 m., turėdamas atsargos pulkininko leitenanto laipsnį. Karo ir pokario metais mokytojavo Šlienavoje ir Panemunėje.
Didesnio formato, 33x42 cm dydžio, stilizuota dienotvarkė, tikėtina, buvo kurta kaip kiekvieną dieną karius pasitinkanti atmintinė. Vienoje lapo pusėje tvarkaraštis surašytas juodomis, raudonai paspalvintomis raidėmis. Punktai lentelėse aiškiai atskirti: kairėje – valandos ir kario veikla tomis valandomis, dešinėje – išsamesnis pareigų išaiškinimas.
Dienotvarkė buvo parengta remiantis pulko vado Vinco Šaudzio (1894–1970) 1920 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 3. Kitoje plakato pusėje vyr. ltn. S. Bukevičius violetiniu pieštuku pasirašė pastabas, patikslinančias, ar norima pakoreguoti paruoštą dienotvarkę.
Muziejinė vertybė primena: kaip ir pridera kariuomenėje, kiekviename žingsnyje karius lydėjo griežta tvarka. Tarnybos diena tikrai nebuvo lengva ir trumpa. Ji prasidėdavo nuo pirmojo punkto – „5-tą valandą ryt. kėlimasis“ ir valandomis, minutėmis sustyguota iki pat 22 val. vakarinio „g-u-l-i-m-o“. Tik pabudę kariai turėjo palikti tvarkingai paklotas lovas ir dieną pasitikti su nepriekaištinga tarnybine apranga ir skyrių vadų patikrinimu.
6 val. prasidėdavo 45 minučių trukmės pusryčiai. Buvo primenama apie privalomą švaros palaikymą – duoną buvo galima laikyti tik lentynose, o ne „lovoj ant palangių“. Papusryčiavus būtina susitvarkyti savo indus.
Apie penkias valandas iki pietų – užsiėmimai lauke, palydėti pastaba: „Komandą pildyti energingai dvasiai.“ Pietų ir poilsio laikas, nuo 11 iki 16 val., reiškė atokvėpį. Tačiau palikti tarnybos vietą dėl svarbių reikalų buvo galima tik per skyriaus vadą gavus vadovybės leidimą. Valanda buvo skiriama statutams mokytis. Pastabos priminė, kad kiekvienas kariškis turi žinoti savo pareigas, o jas pamiršęs – pakartoti, nesupratęs – kreiptis į viršininką. Nežinojimas kario nuo bausmės neapsaugo, priešingai, buvo „nedaleistinas ir baustinas“.
Kiekvienas kariškis turi žinoti savo pareigas, o jas pamiršęs – pakartoti, nesupratęs – kreiptis į viršininką. Nežinojimas kario nuo bausmės neapsaugo.
Tarp auklėjimo ir karinio rengimo buvo „Mokyklos“ valanda, skirta laikraščiams skaityti ir paskaitoms klausyti. Švietimas nebuvo laikomas menkesniu dalyku už fizinius užsiėmimus ir buvo išskirtas leitmotyvu „Per šviesą į laisvę“. Kariai buvo skatinami stebėti Lietuvos ir pasaulio naujienas, skaityti saviugdai, todėl buvo rekomenduojami tokie leidiniai kaip „Skaityk“, „Kariškių žodis“, „Laisvė“, „Šešėliai“ ir kt. Dienotvarkės pastabos atspindi ir XX a. pirmosios pusės dažną socialinę problemą – neraštingumą. Kariai, kurie nemokėjo skaityti, mokytis raštingumo buvo raginami rašant laiškus artimiesiems.
Raginimas ir priminimas „išsivalyti šautuvą, nes jis tavo geriausias draugas tarnyboje“ motyvavo karį nepamiršti savo atsakomybės net ir laisvu laiku, 18–19 val.
Vakarienė taip pat neapsiėjo be patikros – jos metu viršila ir vadas privalėjo kasdien patikrinti produktų kokybę ir skonį. Po vakarienės buvo bene svarbiausia dienos valanda – tautiškumo stiprinimas ir žaidimai bendrystėje. Juk parašyta: „Kariuomenėje nėra vietos nusiraminimui. Lai skamba tautiška daina [...] Lai mato priešai mūsų kilmę drąsią!“
Kariams diena baigdavosi vakariniu patikrinimu, malda, himnu ir užtikrinta daiktų tvarka.
Naujausi komentarai