Karas su salamandromis – mokestis už godumą

Leidykla „Tyto alba“ pakartotinai išleido K.Čapeko romaną „Karas su salamandromis“. 1935-1936 m. šis romanas buvo spausdinamas viename Čekijos laikraštyje, todėl jame gausu 4-ojo dešimtmečio aktualijų, politinių, ekonominių, kultūrinių įžvalgų ir perspėjimų apie karo grėsmę (kaip žinome, į rašytojo perspėjimus Hitleris neatsižvelgė).

Pasakojama gan paprasta istorija: kapitonas J. van Tochas, besiverčiantis perlų žvejyba, o dėl akių – prekyba, atokioje Tana Masos salelės įlankoje aptinka keistą gyvūnų rūšį, vietinių gyventojų vadinamą velniais. Tie keisti padarai - maždaug metro dvidešimties centimetrų ūgio, atgrasios išvaizdos ant užpakalinių kojų vaikštančios salamandros. Nuovokus kapitonas ir, pasirodo, labai nuovokūs padarai, susibičiuliauja: už perlus, iškeliamus iš jūros dugno, kapitonas jiems duoda peilių, kad šie galėtų apsiginti nuo plėšrūnų. Netrukus J. van Tochas ypatingą sandėrį pasiūlo pramonės magnatui G.H.Bondžiui, kuris, vadovaudamasis puikia nuojauta ir klausydamasis širdyje skambančios „fantastinės stygos“, sutinka. Didieji įvykiai prasideda po kapitono mirties, kai salamandros, išplitusios po daugelį pasaulio vandenų, jau žinomos ne tik siauram verslo pasauliui, bet ir mokslininkams, politikams, plačiajai visuomenei. Sparčiai besidauginančios salamandros, nelyg O.Hakslio romano „naujosios civilizacijos žmonės“, suskirstomos į rūšis pagal jų intelekto lygį, atliekamo darbo pobūdį, fizinius duomenis. Vystantis salamandrų intelektui ir gausėjant jų skaičiui, iškyla aibės teisinių politinių klausimų, susijusių su šia nauja „bendruomene“. Knygoje pateikiamos straipsnių, pranešimų „fikcijos“, aprašomi moksliniai metodai, kuriais naudodamiesi akademinio pasaulio atstovai mėgina nustatyti salamandrų dvasingumo lygį. Į tai vienos konferencijos liudininkas sako: „Klausyk, Salamandra, jei kada išmuš tavo atpildo valanda... tik nesugalvok moksliškai tirti žmonių dvasinio gyvenimo!“ (p. 160). Žmonės gviešiasi naujų žemių, ir salamandros jiems padeda atkovoti sausumą iš vandens; klesti ir žemės ūkis (nes salamandroms reikia maisto), ir metalo pramonė (nes salamandroms reikia ginklų ir darbo įrankių), bet... Su skaitytoju autorius nori išsiskirti tada, kai knyginio pasaulio žmonės jau dvylika metų kovoja su salamandromis, ardančiomis senuosius žemynus ir grasinančiomis neišvengiamai paskandinti visą pasaulį – jų privisę tiek, kad natūralių vandenų nebepakanka normaliam buvimui.

K.Čapekas, rodos, teigia, kad savitikslė ekonomikos ar technikos pažanga yra nerealiai grėsminga. Kiekvienas turi būti atsakingas už savo sprendimus. Bet žmonės – keista padermė. Jie niekada nebuvo vieningi ir net lemtingą pasauliui akimirką nesugeba susivienyti: „Jeigu būtų vien salamandros prieš žmones, tai gal dar būtų galima ką nors daryti, bet kai žmonės stoja prieš žmones, tada, brolau, nebesustabdysi“ (p. 274).

Knygoje už žūstantį pasaulį kaltę prisiima šveicorius Povondra, prieš daugelį metų leidęs kapitonui J. van Tochui susitikti su Bondžiu. Apie Povondrą užsiminiau todėl, kad šioje aštrioje satyroje, aktualizuojančioje rasizmo, ginklavimosi, kolonializmo problemas, nestinga spalvingų, tegu epizodinių personažų (sensacijų besivaikantys žurnalistai, blondinė aktorė Lilijana Novak, madam Luiza Cimerman – moteris, iškėlusi salamandrų lavinimosi klausimą)... Lakoniškumas, glaustumas, paprasta, aiški kūrinio struktūra, analitiškumas ir logika bei subtilus humoras – romano savybės, kurios valdo skaitytojo dėmesį.