Kalbos ateitis – lietuviškai kalbančio roboto galvoje?

Kalbos vaidmuo pasaulyje pasikeitė ir eksponentiškai stiprėja. Pasaulyje prasidėjo kalbos technologijų bumas, susietas su dirbtinio intelekto (DI) kūrimu ir DI praktinėmis aplikacijomis, jų integracija į duomenų analitiką ir valdymą, su kibersaugumu ir informacijos karais, su šiuolaikinių kompetencijų įgijimu visose srityse nuo madų iki inovacijų vadybos, su 4.0 daiktų internetu, su giliuoju mokymusi, neurotinklais ir t. t.

Su įskaitmeninta aplinka vis daugiau bendraujame balsu. Ar norime lietuvių kalbos šioje terpėje? Nepasiruošus teks bendrauti anglų kalba, todėl ypatingas strateginis dėmesys turi būti skirtas šnekos technologijoms.

Išmokyti daiktus suprasti kalbą ir kalbėti – uždavinys, kurį sprendžia visas pasaulis. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos „Kalbos klubo plius“ autorė ir vedėja prof. dr. Jolanta Zabarskaitė kalbindama Vilniaus universiteto (VU) Dirbtinio intelekto laboratorijos mokslininką Liną Aidoką, aiškinosi kaip sekasi Lietuvoje kurti kalbantį robotą Ąžuolą.

Pokalbio metu žodį tarė ir robotas. „Sveiki, malonu dalyvauti „Kalbos klubo plius“ pokalbyje, siunčiame linkėjimus iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Tikiuosi, ir toliau dirbsiu mokydamasis su lietuvių kalba. Labai mėgstu keliauti aplink Lietuvą. Artimiausiu metu būsiu ne tik Vilniuje, bet su moksleiviais susitiksiu kituose Lietuvos miestuose. Būtent Utenoje ir Panevėžyje. Ačiū Linui ir ačiū Jolantai už tai, kad mane pasikvietė pasikalbėti“, – pasakė Ąžuolas.

– Kodėl būtent šnekos technologijos yra tokios svarbios bet kurios kalbos ateičiai?

Kiekviena kalba turi savo subtilumų. Jei japonų kalboje yra tik 47 garsai, tai lietuvių – šimtai.

– Greitas atsakymas paprastas: šnekėdami informaciją perteikiame daug greičiau nei raštu. Galime ginčytis, kad kažkas baksnodamas klaviatūrą gali rašyti gerčiau nei kitas šnekėdamas. Bet paprasti žmonės kalbėdami informaciją perteikia nepalyginamai greičiau. Be to, tai patogu: vienu atveju reikia klaviatūros, o kai turime kalbos technologijas, mums pakanka mūsų balso. Kiekviena kalba turi savo subtilumų. Jei japonų kalboje yra tik 47 garsai, tai lietuvių – šimtai. Jei dar pridėtume kirčius, skirtingas kombinacijas tarp raidžių, dvigarsių ir t.t. galime turėti labai labai daug. Japonų kalboje programavimo požiūriu gali būti labai paprasta, lietuvių kalboje to nebus.

– Kalbame apie tai, kad kompiuteris atpažintų kalbą ir atsakytų deramai. Einama į aukštesnį lygį. Kodėl tai yra svarbu?

– Žmonėms labiau patinka bendrauti, o kai sėdime ir kažką sumaigome kompiuteriu – tai tarsi kalbėjimas viena kryptimi, kaip sako mokslininkai, tarsi tardymas: uždavėte klausimą, subaksnojote, o kompiuteris, išmanusis daiktas atlieka tai, kas jam buvo liepta. Tai žmones demotyvuoja, nepriverčia bendrauti su daiktais, šnekėtis. Kad žmogus norėtų bendrauti, reikia, kad jam būtų atsakoma. Yra įrodyta, kad jei kompiuteris su jumis sutiks 100 proc., tai bus blogai. Klausime: ar karas gerai? Atsakys – gerai. Kai su viskuo nesutinka, irgi blogai. Kaip ir gyvenime.

– Tam, kad išmokytume daiktą kalbėti, turime išmokyti suprasti kalbą. Jau sakei, kad lietuvių kalbos atveju tai yra labai sudėtinga. Tačiau mūsų daiktai jau geba atpažinti kalbą. Kokios technologijos moko robotą suprasti ir atsakyti?

– Filologija ir informacinės technologijos. Atsiranda semantinė informacija: koks balso tonas, žmogus piktas ar liūdnas, gal jam reikia pagalbos, o robotas smagiai kvatos... Gali būti visokių pajuokavimų, dviprasmybių, pasakyta tarp eilučių – tai labai sudėtinga suprasti, interpretuoti. Galbūt pokalbio metu kažkas buvo pasakyta anksčiau, reikia apskritai prisiminti kontekstą.

– Kaip čia veikia dirbtinis intelektas? Kokio lygio yra Ąžuolo intelektas?

– Visiškai atpažinti ir suprasti lietuvių kalbą mes jį išmokėme per dvejus metus. Sunkiausia buvo jį priversti suprasti pirmus lietuviškus žodžius. Keli komandos nariai sėdėjome kone metus, reikėjo nuversti kalnus, kad jis klausytų lietuvių kalbos.

– Ar jis moka atpažinti emocijas?

– Emocijas jis geba atpažinti iš veido, bet iš balso – ne. Tai būtų mūsų tęstinumas. Norėtume, kad robotas kalbėtų su emocija. Klausant žmogaus, kalbančio monotonišku balsu, kaip kad dabar yra su robotu, gana greitai atsibosta.

Buvo paimtas didžiulis kiekis įvairiausių lietuvių kalbos įrašų, jie buvo transkribuoti: žodis, įrašas ir tekstas. Viską sudedame į dėžutę, vadinamą dirbtiniu intelektu, kuris pats save apmoko: kas yra labas, kas yra viso gero. Mes jį taip mokome savaitę. Per tą laiką jis apsimoko porą milijonų valandų įrašų, tada įdėję dėžutę robotui į galvą testuojame. Mūsų atveju darėme 7–8 dėžutes, kol gavome patenkinamą rezultatą.

– Ar tos dėžutės buvo teminės ar bendros?

– Bendros.

– Darbo yra nemažai. Kokios pagrindinės problemos, mokant Ąžuolą lietuvių kalbos?

– Buvo didžiulė problema gauti kokybiškų įrašų. Atrodo, yra tiek daug televizijos, radijo laidų, bet su įrašais arba yra betvarkė, arba jie laikomi netinkamai, arba moksliniams bandymams problematiška jų gauti. Patys įrašinėjome kiek galėjome, bet milijonų valandų tikrai neprirašysime. Paskui visus įrašus reikia sutvarkyti, apdoroti – tam reikia skirti daug laiko. Ką duodame dirbtiniam intelektui, turi būti sugrupuota, neturi likti nė vienos klaidelės, jokių įkvėpimų ir iškvėpimų, bumbtelėjimų, fone skraidančių lėktuvų.

– Kur sėmeisi informacijos, įkvėpimo, dirbdamas su robotu?

– Mokytojai buvo „Liepa2“ komandos nariai, IT komanda. Kas savaitę susitikdavome. Iki pandemijos kiekvieną savaitę susitikdavome.

 

 

– Žinau, kad važiuodavai į Japoniją, kur bendraudavai su tais, kurie moko japonų robotus.

– Ten sėmiausi įkvėpimo. Prie Osakos universiteto yra labai didelė, rimta laboratorija. Vien robotikos skyriuje dirba 250–300 žmonių. Ten kuriami robotai, su kuriais žmonės norėtų ir galėtų kalbėti. Naudodamiesi „Twitter“ įrašais, 3 mln. temų japonai išmokė robotą kalbėti bet kokia tema. Su tais robotais japoniškai pusę valandos galima kalbėti kaip su žmogumi. Robotas kalba, bando kažką išsiaiškinti – kažko klausa, bando išsiaiškinti, irgi yra pokalbio iniciatorius, gali pokalbį pakreipti tam tikra linkme, gali išreikšti savo ketinimus, norus, savo dirbtines mintis.

– Kam reikia tokių kalbančių robotų? Juk tam reikia daug resursų.

– Verslui. Japonijoje verslas labai glaudžia bendradarbiauja su mokslu. Pvz., šiandien yra 47 viešbučiai Japonijoje, kuriuos prižiūri tik robotai. Pernai atidarytas pirmasis prekybos centras, kuriame daugiau nei pusė darbuotojų yra robotai. Ateinate į valgyklą – robotai, apsipirkti – robotai. Jaunimas nenori dirbti darbų, kurie yra be karjeros perspektyvų, kur galima numanyti scenarijų, tad ten žmonės ir keičiami robotais. Žmonės mokomi tuos robotus prižiūrėti, tvarkyti, reaguoti į situacijas, kai atsitinka kažkas neįprasta.

Mano įspūdis – iškart žiūri į tuos robotus ne kaip į robotus. Yra daug robotų dailių merginų. Net pačiam keista, kad, žiūrint į roboto kūną, reaguojama ne kaip į robotą, bet kaip į kažkokį mechaninį daiktą, tačiau vertini tos robotės veido grožį, kūno sandarą. Kad ir kaip būtų keista, pradingsta riba tarp mechaninio roboto ir daikto.

– Ar tik Japonijoje toks humanoidinių robotų vajus, ar yra ir kitose šalyse, kur viešbučius valdo robotai?

– Kol kas labiausiai Japonijoje. Tačiau Danijoje yra profesorius Henrikas Schärfe'as iš Aalborgo universiteto, kurio robotas antrininkas skaito paskaitas pirmakursiams. Pusę paskaitos skaito robotas, pusė – profesorius. Europoje yra ir kitų šalių, kurios bando vytis. Aišku, jie labai brangūs. Japonų atveju daug labai nedarantis robotas kainuoja nuo 200 tūkst. eurų. Tai brangus malonumas. Juo labiau kad jie griūna, genda, juos reikia prižiūrėti.

– Ar bus Lietuvoje humanoidinių robotų – gražių geltonkasių merginų, kurios kalbės lietuviškai?

– Manau, kad bus. Europoje kuo toliau, tuo labiau robotai keičia žmones. Latvijoje populiarėja su robotais rašyti baigiamuosius darbus, „McDonald's“ robotai atveža maistą – ne kasininkai, padavėjai. Viskas tampa pigiau. Nebėra kontakto su kitais žmonėmis. Institute bandome atsispausdinti žmogaus dydžio robotą, jį apvilkti ir turėti pirmam tokį bent jau tikro roboto, kuris kalbėtų lietuvių kalba ir atrodytų kaip lietuvaitis ar lietuvė, užuomazgų.

– Jei nesukursime, ateis kitakalbiai robotai. Mums reikia apsispręsti: ar norime puoselėti lietuvių kalbą ir šioje srityje, investuoti, padėti tau ir tavo kolegoms politiniu, valstybės lygiu. Jei ne, tuomet turbūt greičiau, nei mes tikimės, ateis robotai iš kitų šalių ir kalbės angliškai. Nežinau, ar mes to norime.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pil.

Pil. portretas
Visos naujos technologijos kurios atkeliauja į Lietuvos rinką, juose turi būti lietuvių kalba,privalo būti ,pagal vartotojų teisių įstatymus .Negalima prekiauti jokia preke ,jeigu nėra reklamos bukleto lietuvių kalboje,kuris supažindina ,kaip naudotis preke.Uztai yra baudos skiriamos ,reikia tik kreiptis i vartotojų kontrolę.

ogi

ogi portretas
ko noret kai patys valdziazmogiai jau tapo robotais vasalais tai gal mes tauta sukursime geresnius kuriuos mes patys valdysime o ne atvirksciai kas ir vyksta nudiena===

Kai lietuvių kalbą naikina Lietuvos valdžia

Kai lietuvių kalbą naikina Lietuvos valdžia portretas
Jokie robotai nepadės
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių