- Agnė Klimčiauskaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
– Kartkartėmis renkami gražiausi lietuviški žodžiai. Kokius nominuotumėte jūs?
– Kaip gydytojui nėra negražių ligų, taip kalbininkui nėra negražių žodžių. Man gražūs ir reikalingi visi, kuriuos vartoju ir galiu perteikti reikalingą informaciją.
– Kokius žodžius esate sukūręs?
– Paprastai iš vieno siūlymo žodis neprigyja. Apie savo nuopelnus sudėtinga kalbėti, nes tai yra ilgas procesas, trunkantis ne vieną dešimtmetį, todėl sunku pasakyti, ar tu jį pirmas pasiūlei. Nors pats prigydymo procesas irgi labai svarbus. Prieš kokius 25-erius metus buvo vartojama tik žodis „kariesas“, ir kiek aš įdėjau pastangų įtikinti vieną reklamos firmą dantų pastos reklamoje vietoj jo vartoti „ėduonis“. Ir viskas – žodis pasirodė, prigijo ir sėkmingai vartojamas. Kiek žmogus pats vienas gali išpopuliarinti žodžių? Turbūt nedaug ir tik savoje aplinkoje. Mano ir kolegų situacija yra dėkingesnė: mano tikslas – ne išmokyti kokį nors žodį, o paveikti studentus. Jų per mano rankas pereina apie pusantro šimto per metus, jiems išaiškinu, ką daryti ir ko ne, taip ir pasklinda po Lietuvą. Rašau vadovėlius mokiniams, ir juose sudėtos tiesos pasklinda per tuos, kurie to mokosi. Taigi mano, kaip kalbininko, didžiausia įtaka ir yra per tai, o ne konkrečiais žodeliais.
– Kad lietuvių kalbos skyryba tapo liberalesnė, daugeliui – tik džiaugsmas. Dar daugiau jo būtų, jei ir kirčiavimo taisyklės būtų lankstesnės. Ar toks probrėkšmis matyti?
Jei paskaitytumėte oficialų lietuvių kalbos skyrybos taisyklių sąvadą, rastumėte per 300 paragrafų. Koks sveikas, normalus žmogus gali juos visus išmokti?
– Neteisinga kalbėti apie liberalizavimą – tradiciniai, nusistovėję dalykai nėra griaunami ir yra nesugriaunami. O kai kalbame apie rašytinę kalbos atmainą, natūralu, kad kyla rašybos, skyrybos standartų klausimas. Ir tai randasi iš paprasto dalyko – užrašytos taisyklės visada yra stabilesnės už natūralią, gyvą kalbą, kuri nuolatos kinta. Todėl nuolatos randasi neatitikimų tarp to, kas iš tiesų yra kalboje ir kas parašyta, pvz.: night, peugeot – visi puikiai matome, kad raštas smarkiai sustabarėjo, o gyvoji kalba nukeliavo į priekį. Taigi, esama kalbų, kur jau nieko nebepakeisi (čia paminėti anglų ir prancūzų pavyzdžiai), o yra kalbų, kurios palyginti jaunos, todėl užleisti didžiulius skirtumus tarp to, ką rašome ir ką kalbame, vargu ar verta. Šių procesų priežiūros įstaiga yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Kai kas dabar aiškina, kad VLKK prieš penkiolika metų pritarė kalbos liberalizavimui. Nė velnio. Jokių liberalizavimo taisyklių nebuvo. Paprasčiausiai buvo prisimintas sveikas protas.
Jei paskaitytumėte oficialų lietuvių kalbos skyrybos taisyklių sąvadą, rastumėte per 300 paragrafų. Koks sveikas, normalus žmogus gali juos visus išmokti? Su tokiu taisyklių rinkiniu mes pasmerkiame tautą bemokslystei. Todėl komisija ir nutarė ne liberalizuoti, ne pakeisti, o paprasčiausiai atskirti keliolika privalomų taisyklių, nuo visų kitų fakultatyvių. Tai yra ne liberalizavimas, o suvedimas su sveiku protu. Mokytis 300 taisyklių gali tik kvailys arba kalikas, o keliasdešimt galime ir išmokti. Tas pats ir su rašyba. Kai kurios nusistovėjusios taisyklės yra nesąmonė. Pavyzdžiui, aš ir dabar nepasakyčiau – Viduramžiai, Antika ir Renesansas ar viduramžiai, antika ir renesansas. Reiktų įvesti tvarką. Arba dvižodžiai pavadinimai – dalies jų antras žodis rašomas didžiąja, dalies – mažąja raide. Kur logika? Žodžių rašymas skyrium, drauge irgi ne vieną dešimtmetį tvarkomas ir nesutvarkomas.
Trečias dalykas, kuriam reikia racionalumo – tartis ir kirčiavimas. Kirčiavimo pakomisė jau gal antrą dešimtmetį tvarko tai ir priima sprendimus, reiškiančius, kad anksčiau žodis buvo kirčiuojamas taip, o dabar galima kirčiuoti ir taip, ir kitaip. Būtent šį dalyką gal ir galima pavadinti liberalizavimu. Bet ir tai ne Komisija sprendžia kokiais valiniais sprendimais, o tiesiog eina paskui realius kalbos pokyčius. Gal ir galima sakyti, kad einama palengvinimo keliu. Kita vertus, o pamėginkite nuoširdžiai nustatyti, atskirti iš klausos, kokios priegaidės yra žodžiuose „vyras“ ir „grybas“, „pienas“ ir „šienas“. O ši skirtis ir yra esminė tam, kad suvaikytume kirčio šokinėjimo dėsningumus. Taigi, keičiasi kalba, keičiasi ir kalbos vartotojai...
Manyti, kad kiekvienas turi idealiai kalbėti – absoliuti kvailystė. Taisyklingas, standartinis kalbėjimas – elito požymis, ir jei tokių tautoje yra 10 procentų, tai jau labai daug.
– Pastebite klaidas žiūrėdamas televizijos laidas? Erzina?
– Žinoma, pastebiu – tai yra mano darbas. Neerzina. Viena yra suprasti, kas yra gerai ir blogai, kita – imti tai į širdį. Aš neimu, nes suprantu, kad gyvosios kalbos nesureguliuosi, net jei puikiausiai mokytumeisi bendrinės kalbos ir pasiektum aukštumų. Aišku, reikia siekti. Apskritai nėra sunku išsilavinusį žmogų atskirti nuo neišsilavinusio, pramokusį – nuo rimtai pasiruošusio. Bet manyti, kad kiekvienas turi idealiai kalbėti – absoliuti kvailystė. Taisyklingas, standartinis kalbėjimas – elito požymis, ir jei tokių tautoje yra 10 procentų, tai jau labai daug.
– Kaip reaguojate gavęs elektroninį laišką ar atviruką su klaida?
– Klaida – ne didžiausia bėda. Ją gali padaryti natūraliai, netyčia, nemokant, ją galima ištaisyti. Didesnė bėda – gauti laišką be diakritinių ženklų. Tai – sąmoningas žmogaus pasirinkimas: ignoruoti tą kalbą, kuria buvo rašoma šimtus metų, dėl kurios knygnešiai žuvo. O dabar imama jos ir atsisakoma. Elgiuosi paprastai: jei tas laiškas išskirtinės svarbos ar kokio mano viršininko, ką padarysi, tenka pažiūrėti pro pirštus, bet jei koks studentas ar šiaip bendrapilietis man drįsta taip parašyti, špygą, o ne atsakymą iš manęs gauna. Labai greitai juos išdresiruoju.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Pagrindinis „Kino pavasario“ prizas – ukrainiečių režisieriaus filmui „La Palisiada“1
Pagrindinį šių metų „Kino pavasario“ prizą laimėjo debiutinis Ukrainos režisieriaus Filipo Sotničenkos filmas „La Palisiada“. ...
-
„Auksiniai scenos kryžiai“ – M. Nastaravičiui, A. Šeiko, E. Švedkauskaitei5
Teatrų scenos turėtų būti jungiančios, o ne skaidančios platformos, sakė kultūros ministras, sekmadienį sveikindamas šalies teatralus su Tarptautine teatro diena. ...
-
Šalies vadovų sveikinimai rašytojui M. Ivaškevičiui 50-mečio proga6
Prozininkas, dramaturgas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius šiandien švenčia 50-metį. ...
-
Vilniuje bus apdovanoti geriausi praėjusių metų teatralai4
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse, sekmadienį, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje tradiciškai bus apdovanoti geriausi praėjusių metų teatro pastatymai ir jų kūrėjai. ...
-
Istorijos puslapiuose – viešbučio didybė8
Šeštadienio popietę Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų padalinyje vyko istoriko, kraštotyrininko, leidėjo Kęstučio Demerecko knygos „Viktorijos“ viešbučio paslaptys&ldq...
-
„Mūzos“ statulėlės – J. Vanžodytei ir D. Meškauskui4
Artėjant Tarptautinei teatro dienai, penktadienio vakarą, Klaipėdos dramos teatre prieš prasidedant režisieriaus Elmars Senkovs spektakliui „Varovai“, vyko tradicija tapusi „Mūzų“ įteikimo ceremonija. Tai – jau a&sca...
-
Fotografė A. Bekeraitytė-Popierė: svarbiausias kadras – žmogaus istorija4
Agnė Bekeraitytė-Popierė – fotografė, iš kurios įamžintų portretų žvelgia tokie žymūs aktoriai ir kūrėjai kaip Quentinas Tarantino, Willemas Dafoe, Danielis Craigas, Marina Abramovič. Nuo paauglystės fotoaparato iš rank...
-
Elizabet, Aladinas ir čiurlioniškoji J. Daunytės arfa
Nors už lango kovas, orai marguoja kaip paukščio plunksnos. Dar vakar, rodos, mačiau baloje besišvarinančius kėkštus, vėl trumpam grįžo žiema, o dabar vos ne vasara. Tiesiu ranką į mėgstamą vartyti Czesławo Miłoszo „Ab...
-
Kokius portretus tapo skirtingų kartų tapytojos?3
Laikui bėgant, portreto žanro populiarumas tai didėjo, tai mažėjo, bet įdomus jis išliko iki šių dienų. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ veikianti keturių skirtingų kartų tapytojų – E...
-
Kauno paveikslų galerijoje – „Vieno laiško istorija“1
Kartu su paroda „Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau“ Kauno paveikslų galerijoje atidaryta ir kita ekspozicija, nenutolstanti nuo avangardinio meno, – „Vieno laiško istorija“. Parodos kuratorė Eglė Komkait...