Verta atsiversti žodyną

– Kuo apskritai žmonėms svarbi kalba?

– Nuolat kartojama, kad tai yra komunikacijos priemonė, bet manau, kad ne tik. Labai domiuosi Didžiuoju lietuvių kalbos žodynu, jo yra išleista 20 tomų, o viena pažįstama poetė žodyną skaito tarsi kokį romaną. Pats jį skaitydamas jaučiu, kiek žodžiuose yra subtilybių ir kokia gelmė. Man, kaip rašytojui, labai svarbus kalbos mokėjimas, nes geriau mokėdamas, laisviau jaučiuosi rašydamas tekstą. Turiu galvoje ne tai, kad stengiuosi mažiau apkrauti redaktorius, nors tai irgi svarbu. Kalba yra tarsi koks stalčius smegenyse, ir jei jis uždarytas, žmogus lieka suvaržytas daugelyje sričių. Kalbos mokėjimas suteikia tam tikrą laisvę, labiausiai – mąstymo.

– Užsiminėte apie Didįjį lietuvių kalbos žodyną, neabejotinai ten aptinkate žodžių, kurių turbūt nesate girdėjęs. Kuo jie ypatingi, ar yra tokių, kurie jums lig šiol yra mįslė?

– Negaliu sakyti mįslė, nes yra jų paaiškinimai, bet nuolat pasitaiko negirdėtų, anksčiau nežinotų žodžių ir neretai jie sukelia keistą pasididžiavimą ir norą dar labiau gilintis į žodžių prasmę. Beje, Vilniuje knygyne-kavinėje „Mint Vinetu“, kur nuolat lankausi, ateina rašytojai, jie diskutuoja, ir daug studentų ateina. Kavinės darbuotojas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentas, taip pat domisi tais dalykais, mes nuolat keičiamės vienas su kitu negirdėtais žodžiais, aiškinamės kirčius, papildomas reikšmes. Įsivaizduojate, kaip šaunu, nueini į kavinę ir gali leistis į diskusijas su žmogumi, kuriam irgi įdomi kalba. Ta žodžių gelmė tik didina smalsumą. Panašiai kaip J. L. Borgeso apsakymuose – eini nuo žodžio prie jo reikšmių vis gilyn, tada mintys išsišakoja. Kaip tai nuostabu, sunku net nusakyti.

– Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos kieme yra plytelės, kuriose išgraviruoti jau išnykę ir nebevartojami lietuviški žodžiai. Ar tenka jums su tokiais žodžiais susidurti?

– Žinote tokį žodį „žuvilingas“? Argi ne įdomus? O reikšmė jo dar įdomesnė – tai yra tas, kuris šlapinasi į lovą. Pasąmonė lenkia į tai, kad tai turėtų būti susiję su žvejyba, su žuvimis, o yra visai kitaip. Pavyzdžiui, žodis „nežolė“ yra nevykęs, ne visai protingas žmogus, o „apdula“ – pakvaišėlis, kvailys, idiotas. Ir tokių žodžių yra galybė. Kai kas nors skundžiasi, kad lietuvių kalba riboja rašytoją, kad kažkam trūksta žodžių išsireikšti, man tokie priekaištai skamba juokingai. Reikėtų atsiversti žodyną prieš reiškiant pretenzijas kalbai.

– Ką manote apie biurokratinę kalbą? Kaip, jūsų manymu, susiformavo ta biurokratinė raštija?

– Turiu vieną prielaidą. Galbūt kažkada kažkur, gal iš senų laikų, iš kitų šalių, kitų kalbų atėjo tokia praktika, kad tuose oficialiuose raštuose turi būti atitinkamas stilius. O kadangi tuos raštus, tikėtina, daugiausia rašė ne itin kūrybingi žmonės, galbūt ta tradicija ir pasklido.

Įsivaizduokime tokią baisią situaciją, neduok Dieve, kad pasaulyje liko vienintelis lietuvis, tai jis su savimi, tikiuosi, vis tiek lietuviškai kalbėtų.

Iš rusų kalbos nebeverčia

– Iš kurių kalbų daugiausia verčiate?

– Daugiausia verčiu iš lenkų ir anglų kalbų. Iš rusų kalbos nebeverčiu, nes niekam, kaip suprantate, to nebereikia, nors kai ką išversčiau. Svajoju išversti tokio kazachų amerikiečių poeto eilėraščius, kuris pernai mirė Niujorke. Jis daug metų gyveno Kanadoje, paskui JAV, rašė angliškai ir rusiškai. Nors neapsakomai sunku būtų versti, bet mėgstu iššūkius. Norėčiau išversti prieš septynerius metus mirusio Andrejaus Bitovo kūrybą, gal dar ką nors iš praėjusio amžiaus prieškario laikų Rusijos emigrantų rašytojų darbų.

– Įspūdį paliko jūsų versta autobiografinė Kambodžos karališkosios šeimos atstovės Vaddey Ratner knyga „Banjano šešėlyje“.

– Labai gaila, kad ji Lietuvoje praslydo beveik nepastebėta. Tai išties stipri knyga. Pamenu, verčiant su redaktore diskutavome dėl tam tikrų kulinarinių terminų. Pats vertimas nebuvo labai sunkus. Po kažkiek laiko tas sunkumo įspūdis, kurį teko patirti verčiant kūrinį, išgaruoja. Pavyzdžiui, versti Cormaco McCarthy’io romaną „Kraujo meridianas“ buvo tiesiog klaiku. Gerai, kad laikui bėgant tas slogumas išblėsta. Regis, tiek kankinausi, o paskui, kaip pagalvoju, išverčiau, ir tiek.

– Išvertėte seriją detektyvų apie komisarą Frostą, labai žaisminga kalba. Šitą versti turbūt buvo vienas malonumas?

– Šituos detektyvus versti į lietuvių kalbą buvo tikrai labai smagu. Pamenu, kai kam nepatiko Frosto pokštai, paskui man pretenzijas reiškė, tarsi tai būtų mano kūrinys. O kuo aš kaltas? Aš – tik vertėjas. Yra toks dalykas, kad skaitytojai autorių ar net vertėją kartais painioja su kūrinio personažu.

Kalbėjimas atspindi intelektą

– Ar sunku rasti žodžio atitikmenį lietuviškai verčiant iš kitos kalbos? Kartais tenka improvizuoti?

– Žinoma, tenka improvizuoti. Būna taip, kad mintyse perkratai daugybę lietuviškų žodžių, intuicija kužda, kad jis netinka, nesuteikia spalvų, kol galiausiai supranti, kad, ko gero, šitas žodis labiausiai tiktų. Ir koks palengvėjimas apima, kai randi tinkamiausią.

– Verčiate iš anglų kalbos, be abejo, esate girdėjęs, kaip kalba naujasis JAV prezidentas. Ar neatrodo, kad jo žodynas mažai skiriasi nuo to, kaip „Dvylikoje kėdžių“ kalbėjo viena šio satyrinio romano herojė Eločka, kuriai užteko vos 30 žodžių?

– Kalba ir intelektas labai susiję. Klausantis JAV prezidento gana skurdžios kalbos, susidaro įspūdis, kad ir intelektas toks kaip Eločkos. Negali žmogus kalbėti kaip intelektualas, nors jo mąstymas yra ribotas. Tokiu atveju reikėtų turėti neregėtų sugebėjimų apsimetinėti.

– Esate vertęs W. B. Yeatso eilėraščius. Yra sakoma, kad poezija yra tai, kas prarandama darant vertimą. Kiek šiuose žodžiuose tiesos?

– Tai gana populiari frazė. Sutikčiau su tuo, bet ne absoliučiai visais atvejais. Poezija juk būna visokia, būna ultra sudėtinga ir pasakojamoji, kur nėra taip sunku išversti.

Nuomonė: V. Morkūno teigimu, jei prieš 121 metus nebūtų atgauti lietuviški rašmenys, šiandien tautos bendras charakteris būtų visiškai kitoks. / J. Kelero nuotr.

– O kaip vertinate vertimus, kurie atliekami ne iš originalo kalbos, bet iš ankstesnio vertimo?

– Žinoma, tokiu atveju daug prarandama. Pats stengiuosi neskaityti okupacijos laikais leistų knygų, kurių originalas buvo prancūzų ar ispanų kalba, o lietuviškai jos buvo išverstos iš rusų kalbos. Tai jau yra visai kitas tekstas. Labai džiaugiuosi, kad dabar daugėja lietuviškų vertimų iš japonų kalbos. Anksčiau juk japonų kalba rašyti kūriniai pradžioje būdavo verčiami į rusų, o iš rusų – į lietuvių. To paties Kobo Abės kūrybą ir ne vien jo teko skaityti verstą iš rusų kalbos. O dabar daug jaunų žmonių studijuoja japonų kalbą ir vertėjauja, tai džiugina.

Tautos šaknų pakirtimas

– Kalbant apie lietuviškos spaudos atgavimą, jei lietuviškai ir toliau būtume rašę kirilica, ar tai būtų ką nors pakeitę lietuvių kalboje?

– Man net nejauku tą įsivaizduoti. Esu tikras, būtų visiškai kitaip viskas pakrypę. Šiandien sunku įsivaizduoti, į kurią pusę būtų pasisukęs žmonių mąstymas. Manau, kad tai būtų tautos šaknų pakirtimas.

– Jūsų nuomone, kaip lietuviai sugebėjo išlaikyti lietuvių kalbą, nes žvelgiant į istorinę praeitį, sunku suvokti, kaip tai pavyko?

– Man tai irgi atrodo kaip fenomenas. Kaskart, kai pagalvoju apie tai, šiurpuliai kūnu nubėga, kai pagalvoju, kad viskas galėjo pasisukti visai kitaip, jei būtų likusi ta pati kirilica. Būtume kitokie žmonės, nebebūtų ko kalbėti apie lietuvių tautą, jei kalba nebūtų išsaugota. Tas kritinis kalbai laikotarpis, kai buvo uždrausti lietuviški rašmenys, man atrodo paslaptingas. Įdomu būtų perprasti, kaip keli žmonės sugebėjo išsaugoti kalbą, juk ne masiškai buvo ja rūpinamasi. Stulbina, kad keli šviesuoliai tarsi numatė tautos likimą, suvokė, kad be kalbos išsaugojimo ji bus pasmerkta. Man sunku suvokti, kaip jie tai sugebėjo. Kalba išliko švari, graži, yra tų svetimybių, bet svetimybės nelygu barbarizmams, kuriuos reikėtų rauti. Mes tiek esame pripratę prie kai kurių svetimybių, nes jos natūralios, iš senų laikų, pvz., žodžiai „valtis“, „tiltas“ ir panašiai. Tai yra ne lietuviški žodžiai, bet kam jie kliūva? Svarbu, kad kitos kalbos negadintų lietuviškos sintaksės.

– Kai kurie vis verkia, kad jau visai greitai svetimos kalbos „prarys“ lietuvių kalbą. Kokią matote mūsų kalbos perspektyvą?

– Ir Islandijoje verkiama dėl islandų kalbos. Pats girdėjau tas pačias aimanas prieš kelerius metus. Yra paprastas dalykas, jei bus gyvų žmonių, kalbančių ta kalba, ji išliks. Įsivaizduokime tokią baisią situaciją, neduok Dieve, kad pasaulyje liko vienintelis lietuvis, tai jis su savimi, tikiuosi, vis tiek lietuviškai kalbėtų, nors jam lietuvių kalba jau nebebūtų komunikacijos priemonė. Kita vertus, tikriausiai neišnyktų kultūros dalykai, liktų knygos, kiti šaltiniai. Vadinasi, kalba liktų užkonservuota bent tokiuose dalykuose, jei gyvos ir nebebūtų. Bet jei bus gyvų lietuvių, išliks ir lietuvių kalba.