"Mano Hamletas": danų princas, lietuvių aktoriai, gruzinų režisierius…

Bendraudamas su Lietuvos publikai jau žinomo ir pamėgto unikalaus "Pirštų teatro" (Gruzija) vadovu Beso Kupreišvili’u, Klaipėdoje režisavusiu vienaveiksmę tragikomediją pagal Williamo Shakespeare’o dramą "Mano Hamletas", pirmąkart gyvenime patyriau, kas yra tikras gruziniškas temperamentas: mano suplanuotas interviu akimirksniu tapo pusvalandiniu Režisieriaus monologu, nuolat lydimu gestikuliacijos, pašokimų iš vietos, vaikščiojimo ir net teatrinių etiudų. Na, bent jau pirmąjį klausimą užduoti suspėjau; vėliau beliko vien klausytis ir linkčioti galva – o paskui užrašyti keletą trumpų ištraukėlių. Ir gailėtis, kad skaitytojai neturi galimybės išvysti pokalbio "gyvai", su visomis spalvomis ir niuansais...

– Režisieriau, kodėl pasirinkote būtent tokį "Hamletą"? Sprendimas ne visai tradicinis: W.Shakespeare’o  tragedija ir lėlės, gruzinų režisierius ir lietuvių aktoriai... Kaip atsirado būtent toks derinys?

– Kaip ir daugybė dalykų mano gyvenime, viskas nutiko tarsi netyčia, savaime. Ypač su lėlėmis. Mieste, kuriame gyvenau, Batumyje, dirbau Dramos teatre, vėliau – Lėlių teatre. Paskui įsteigiau savo studiją. Ten dirbdamas, pasikviečiau vieną aktorių – vaidinti S.Beketo pjesėje, Dramos teatro scenoje. Jam tuo metu buvo sunkus laikas – konfliktas šeimoje, ir jis gyveno tiesiog teatre. Dramos teatre. Grimo kambaryje. Kartą atėjau pas jį į svečius. Sėdėjome iki išnaktų, kalbėjomės – o išeinant jis pasišovė mane palydėti. Ėjome per sceną; scena buvo tuščia. Naktis, "budinti" lemputė ir tuščia scena. Ir staiga jis man sako – "žinai, tu neįsivaizduoji, koks malonumas užlipti ant scenos viduryje nakties ir užsiimti trenažu. Būnu visai vienas, net sargas miega – o aš treniruojuosi, pradedu nuo plastikos, baigiu kalbos pratimais, vaidinu etiudus. Pats sau vienas..."
Ir aš staiga taip aiškiai, iki skausmo pajutau tą būseną – vienišas žmogus didžiulėje scenos erdvėje. Tada ir gimė mintis apie kitokį "Hamletą". Pradinė idėja buvo kiek kitokia – ten turėjo vaidinti visi personažai, tačiau visi, išskyrus patį Hamletą, – nebylūs. Hamletas klausia – ir pats sau atsako. Likusieji turėjo bendrauti plastikos kalba; norėjau išmėginti šiuolaikinio plastikos teatro ir klasikinio teatro sintezę. Atskiras pasaulis, besisukantis aplinkui Hamletą; visi, kurie perpranta Hamleto žaidimo taisykles, miršta. Ši svajonė iki šiol sukasi mano galvoje. Net ir vėliau, kai persikėliau į Tbilisį ir užsiėmiau "Pirštų teatru", kiek užmetęs kitus dalykus, "Hamletas" mane tebekankino. Ir tada dingtelėjo tokia mintis – o jei pabandžius imtis "Hamleto" su manuoju "Pirštų teatru"? Pavyktų ar ne? Reikėjo visų pirma surasti formą, kuri pateisintų lėles scenoje. Tuomet ir gimė tokia versija: senas aktorius, kurį meta iš teatro – kaip nebereikalingą. Jis – Lėlių teatro aktorius, tačiau, pasirodo, turėjęs labai slaptą viso gyvenimo svajonę: suvaidinti Hamletą. Žinoma, neįgyvendinamą svajonę – kas gi leis Lėlių teatro aktoriui vaidinti Hamletą? Vienišumo, apleistumo, svetimumo tragedija – galų gale tai tas pats "būti ar nebūti", tik su kartėlio prieskoniu: ar apskritai buvau?

Tuomet pradėjau ieškoti, kas galėtų suvaidinti tą seną aktorių. Gruzijoje daugybė gerų aktorių – tačiau išgirdę apie lėles, mano nusižiūrėti kandidatai ėmė raukytis: na, lėlės, nerimta kažkaip... Ir tada likimas lėmė taip, kad pasukau į Lietuvą, sutikau puikų aktorių Vytautą Paukštę... Toliau – darbas... Iš pradžių buvau puolęs į depresiją: kasdien skaitai "Hamletą", ir kasdien jis vis kitoks, o spektakliui pastatyti skirta vos septynios savaitės. Galiausiai suradome spektaklio raktą – kažkas panašaus į filosofinę bufonadą, liūdnas klounas... Lėlių teatras, "Pirštų teatras" turi savo specifiką – tai tarsi mikrochirurgija, kiekvienas, net menkiausias judesys scenoje pavirsta didžiuliu įvykiu. Milžiniška koncentracija, neturi būti nieko nereikalingo, blaškančio dėmesį... Dabar galiausiai štai jau keletą dienų esu ramus – manau, kad mums pavyko...

Spalio 1-ąją 18 val. spektaklis "Mano Hamletas" bus rodomas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomojo teatro salėje (K.Donelaičio g. 4). Spektaklio režisierius – B.Kupreišvilis (Gruzija), vaidina V.Paukštė ir jauni lietuvių aktoriai – Renata Idzelytė, Mantas Poškus, Sigutė Gaudušytė, Linas Lukošius bei Arūnas Račkauskas. Spektaklį žiūrovams pristato Klaipėdos dramos teatras ir Druskininkų teatro festivalis.

Kartu primename, kad organizatorių iniciatyva renkamos lėšos nuo karo nukentėjusiam Boržomio miestui atstatyti – pinigus galima pervesti į specialią viešosios įstaigos "Kultūros cechas" sąskaitą – LT5873 0001 0109 860533.