Kaip malūnėlis pasaulį išgelbėjo

Geležinkelininkui Mikalojui ir jo žmonai Celinai nusprendus, kad seną kavos malūnėlį reikėtų išmesti ir vietoj jo nusipirkti kokį geresnį daiktą, Malūnėlis „įsuko rankenėlę ir tarsi mažas angeliukas pro langą purptelėjo į gatvę“. Taip prasideda smagūs Malūnėlio, o sykiu ir skaitytojo nuotykiai.

Konstanto Ildefonso Gałczyńskio knygelės „Kavos malūnėlis“ adresatas – vaikai ir visi, mokantys stebėtis, žavėtis, džiaugtis. Niurgzliams, cinikams ir susireikšminusiems snobams ji greičiausiai nepatiks, nors ką gali žinoti. Štai ir paprastai gana šiurpiai knygas pristatantis „Šiaurės Atėnų“ anonimas išspaudė keletą pozityvių minčių šios knygelės atžvilgiu.

Anot vertėjo Vyto Dekšnio, pasakos autorius „jau seniai laikomas lenkų literatūros klasiku, nors spalvinga, žaisminga ir visuomet truputį „nerimta“ jo kūryba vargiai atitinka literatūros klasiko įvaizdį. ...> Giedras, spalvingas, fatastinių detalių prisodrintas žvilgsnis į pasaulį būdingas ir Gałczyńskio poezijai, ir prozai. Jo kūryba dažnai spinduliuoja erudicija, tačiau „mokytos“ detalės čia sklando ore kaip žavios gyvenimo smulkmenos, anaiptol nesikėsindamos į poetinio karnavalo lengvumą. Kartu Gałczyńskis yra ir vienas lenkų absurdo literatūros pradininkų, tačiau ir jo garsiųjų pokario minidramų „Žaliosios Žąsies teatrėlis“, ir jo trumposios satyrinės prozos ironija skaidri, jai visiškai svetima pagieža. Gałczyńskis iki gyvenimo pabaigos liko nuostabus mistifikatorius, gyvenimiškų mitų ir legendų kūrėjas, dieviškasis šarlatanas“. Ir šiandien dar žinoma legenda apie jo puikiai parašytą kursinį darbą, kuriame nagrinėjama neegzistavusio XV amžiaus škotų poeto Gordono Morriso Cheatso kūryba (su gausiomis citatomis). Šia provokacija Varšuvos profesoriai patikėjo...

Lietuvišką pasakos leidimą prozininkė, eseistė Gintarė Adomaitytė pavadino bibliografine retenybe ne tik dėl mažo tiražo (berods tik 220 egzempliorių), bet ir dėl unikalaus dizaino. Tiesa, tie, kurie atidžiai stebi leidybos naujienas, jau tikrai bus matę ir įvertinę analogų neturinčius idėjų dirbtuvių „Vario burnos“ apipavidalintus leidinius. „Kavos malūnėlis“ tęsia knygelių, vadinamų „čiabukais“, seriją.

Tuvės Janson stilių primenančios iliustracijos (iliustravo rašytoja Aleksandra Fomina) ir pasaka, parašyta dar 1934 metais, intriguoja savo originalumu, šiuolaikiškumu ir problematika. Jei mes, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, galime ramiai miegoti ir valgyti tuo metu, kai kažkur pasaulio Didieji ir Įtakingieji žaidžia „švininiais kareivėliais“ karą, tai Malūnėlis sako: „Ne, taip neturi būti!“ Jis įkuria PVK (Pasaulinį vaikų klubą), suvienija kavos malūnėlius ir nugali blogį. Smagi ir nepaviršutiniška pasaka.

Beje, vertėjo V.Dekšnio pavardę reikėtų įsidėmėti. Lietuvių skaitytojams jis jau yra pristatęs keletą vertingų vertimų (W. Kuleszos „Mūsų laikų ideologijos“, D. Terakowskos „Lėliukė“ ir kt.) bei savo poezijos rinkinį „Iszimtys“.