K. Vildžiūnas: išmokau neklupti eidamas visiškoje tamsoje

Filmas kurtas bendradarbiaujant su Latvija ir Estija, dalis filmavimų vyko Rusijoje, Chibinų kalnuose. Apie filmo temą bei potemes, kūrybinį procesą ir kuo šis darbas svarbus ir pačiam režisieriui, ir mums visiems pokalbis su K.Vildžiūnu.

– Kaip reikėtų šifruoti filmo pavadinimą?

– Tai filmas apie žmogų, kuris galėjo mylėti, draugauti, kurti... Tai tarsi neįvykusio gyvenimo apžvalga. Idealisto, galbūt dėl to ir nusisukančio nuo gyvenimo, portretas. O filmo pavadinimas atspindi pagrindinio veikėjo gyvenimo prasmės paieškas. Jaunystėje jis laikosi maksimos, kad kiekviena diena turėtų būti nugyvenama taip, tarytum ji būtų paskutinė. Filme keliamas klausimas – ar tai įmanoma? Aišku, tokį idealizmą galima pavadinti naiviu. Bet drauge jis atspindi natūralų žmogaus poreikį – suvokti, kodėl jis gyvena. Viso to fone – Lietuva perestroikos epochos pabaigoje, kai tokios idėjos atrodė labai organiškos. Senoji epocha byrėjo, o ateinanti tebuvo miražas.

– Pagrindinis filmo veikėjas Simonas – jūsų alter ego? Garso takelyje skambės ir jūsų jaunystės roko grupės "Šiaurės kryptis" dainos, kurias iš naujo įrašėte kurdami filmą.

– Autobiografiškumą šiuo atveju vertinu kaip reciklingą – perdirbimą. Yra įdomūs gyvenimo fragmentai, kuriuos paėmus ir "persukus varžtus" sukomponuojama kažkas naujo. Tiesiog panaudojau medžiagą, kuri buvo čia pat. Buvo lengva rasti tikrumą, bet ir sudėtinga kartu, nes reikėjo atsiriboti nuo savęs.

Sunku objektyviai vertinti "Šiaurės krypties" indėlį į filmą, bet akivaizdu, kad tos dainos sukūrė ypatingą atmosferą filmavimo aikštelėje. Prisilietimas prie jaunystės muzikos atskleidė kažką naujo tiek kalbant apie požiūrį į kiną, tiek į pačią muziką. Niekada anksčiau negalvojau, kad būtų galima sujungti šias abi mano patirtis. Būdami jauni aktyviai muzikavome, bet, deja, neilgai, nes, kalbant apie alternatyvią roko muziką, Lietuva tam yra nedėkinga žemė. "Senekos diena" leido sugrįžti ir iš naujo sugroti neišleistas dainas, ši patirtis su niekuo nesulyginama. Atrodo, du kartus į tą pačią upę neįbrisi, bet išskirtiniais atvejais upė gali pradėti tekėti atgal. Man atrodo, mums kaip tik pasisekė patirti tokį reiškinį.

– Pagrindinį veikėją dabar ir jaunystėje įkūnys du aktoriai – Dainius Gavenonis ir Marijus Mažūnas. Regis, bent jau išoriškai, aktoriai turi panašumų. Ar šiuo kriterijumi vadovaudamasis juos ir pasirinkote?

– Su Dainiumi jau seniai norėjau padirbėti, tik neturėjau tinkamų vaidmenų. Labai vertinu tai, kad Dainius turi nemažai patirties kine. Didelis pranašumas šioje teatro žemėje, kai aktorius puikiai žino, kas yra filmavimo aikštelė. Dainius labai tiko Simono vaidmeniui, be to, tam tikrais rakursais jo veidas panašus į Marijaus, vaidinančio tą patį personažą jaunystėje. Marijų surado atrankos režisierė Dovilė Gasiūnaitė. Ieškojo ilgai, nes norėjome surasti jauną vaikiną, ne aktorių. Nors Marijus yra šiek tiek vyresnis ir yra aktorius, atrodo labai jaunas ir yra organiškas. Kai pamačiau jį, viduje nušvitau. Negali būti, kad toks žmogus, jaunasis Simonas realiai egzistuoja, pagalvojau. Vaidindamas Simoną, Marijus nelabai nutolo nuo savęs.

– Filmuodamas Baltijos kelio masines scenas ieškojote savanorių, kurie turėjo galimybę patirti to laiko vienybę, vilkėdami to laikotarpio drabužiais, laikydami rankoje plakatą ar žvakelę, kuriuos iš tikrųjų anuomet laikė tikrieji šio masinio renginio dalyviai. Regis, filme itin siekiate tiesos.

– Baltijos kelias yra vienas ikoniškiausių Lietuvos istorijos vaizdinių, be to, jis dar gyvas daugelio mūsų atmintyje, todėl ruošdamiesi šioms scenoms jautėme didžiulę įtampą. Studijoje knibždėjo žmonių, savanorių, daugelis jų atvažiuodavo iš Kauno ir ne vieną kartą. Kiekvieną reikėjo apkirpti, pritaikyti drabužius. Žmonės atvažiuodavo šeimomis, atsiveždavo ką rasdavo tėvų ar senelių spintose. Neturėdami pakankamo biudžeto tokiai masinei scenai, sprendėme galvosūkį, kaip žmones išdėstyti kelyje, kad atrodytų daugiau, nei yra, sukome galvas, ar ne per mažai mašinų, radijų, vėliavų, transparantų.

Paskui supratome, kad visko teisingai nepadarysi, kažkas vis vien bus ne taip, reikia atsitraukti ir pažvelgti į viską iš šono. Juolab kad filme nesistengiame papasakoti apie Baltijos kelią kaip apie istorinį įvykį, o vaizduojame šį renginį subjektyviai, kaip ypatingą akimirką.