K. Daukšienė: flamenkas – ne tik šokis, bet ir gyvenimo būdas

Širdies šokis

K. Daukšienė pasakoja pirmą kartą Ispanijoje apsilankiusi būdama septynerių. Pašnekovės mama labai mėgo keliauti po Viduržemio jūros regioną ir keletą kartų pasiėmė dukrą. Būtent šiose kelionėse Kristė pirmą kartą pamatė flamenko šokėjus, kurie paliko didelį įspūdį.

Paauglystėje pati pamėgo šokti ir išbandė ne vieną šokių stilių. Galiausiai, būdama septyniolikos, Kristė prisiminė Ispanijoje matytą flamenko ir nusprendė paieškoti šio šokio mokančios studijos Vilniuje. Užteko pirmosios pamokos, kad K. Daukšienė suprastų, jog flamenkas yra jos širdies šokis.

Nors pašnekovė juto, kad norėtų sieti gyvenimą su flamenku, šeima skatino stoti į universitetą ir įgyti rimtesnę specialybę. Tad Kristė išvyko į Švediją mokytis tarptautinio turizmo vadybos.

Studijuodama flamenko nepamiršo – universitete organizavo šio šokio pamokas pradedantiesiems ir lavino ispanų kalbos žinias. Vėliau su studijų mainų programa „Erasmus“ pusmečiui išvyko į Madridą, kur ne tik studijavo, bet ir pradėjo iš pačių ispanų mokytis šokti flamenką.

Madride praleisti mėnesiai padėjo mokantis ir ispanų kalbos. Mainų studijų metu K. Daukšienė stengėsi kuo daugiau bendrauti su vietiniais studentais, tad greitai išmoko suprasti ir kalbėti ispaniškai.

„Tuo metu dar neturėjau pakankamai drąsos pasirinkti netradicinį, bet širdžiai mielą gyvenimo kelią. Šeima mane įkalbėjo tęsti mokslus universitete ir įstoti į magistro studijas. Vis dėlto, metus pasimokiusi, susiradau praktiką Sevilijoje, flamenko muziejuje, ir daugiau nebegrįžau į Švediją. Nors buvo likę tik parašyti magistro darbą, studijas sustabdžiau ir visa galva pasinėriau į flamenko sūkurį, – pasakoja ji. – Jau išvykdama atlikti praktikos žinojau, kad pasiliksiu Ispanijoje.“

Įvaizdis: svarbiausi flamenko šokėjos atributai – ilgas sijonas, gėlės plaukuose ir specialūs bateliai. / A. Urbonaitės nuotr.

Iš vadovėlio neišmoksi

Pirmą pusmetį Sevilijoje Kristė atliko praktiką flamenko muziejuje, o visą laisvą laiką skyrė šio šokio pamokoms. Praktikos laikotarpiu universitetas merginai mokėjo stipendiją, tad nebuvo būtinybės ieškoti darbo. Pasibaigus praktikai ir sustabdžius studijas, pašnekovė ėmė ieškoti galimybių užsidirbti – reikėjo lėšų pragyvenimui, o ir flamenko pamokos – nepigus malonumas.

Gyvendama Sevilijoje, Kristė dirbo viešbučio administracijoje, tvaraus turizmo įmonėje, flamenko kultūriniame centre ir šio šokio kostiumų parduotuvėje. Ji atskleidė ieškojusi tokio darbo, kuris bent truputį būtų susijęs su didžiąja aistra – flamenku.

Jeigu nori tapti išties profesionaliu šokėju, turi atsiduoti flamenko sūkuriui ir leisti jam tapti dalimi tavęs.

„Besimokant flamenko subtilybių mano gyvenimas Ispanijoje buvo išties intensyvus, dienos – labai įtemptos. Kasdien nuo devynių valandų ryto iki pietų lankydavau flamenko pamokas, o vėliau keliaudavau į darbą ir dirbdavau iki vėlaus vakaro. Per pietų pertrauką neretai ne pietaudavau, o važiuodavau į šokių studiją ir ten praleisdavau valandą repetuodama. Tai buvo sunkus laikotarpis, tačiau kartu labai smagus, nes turėjau galimybę daryti tai, ką mėgstu“, – šypsosi ji.

Kristė pasakoja, kad flamenko pamokose jai labiausiai įsiminė šeimyniškumo jausmas. Lietuvė užmezgė itin artimą ryšį su keletu savo flamenko mokytojų ir jų dėka susipažino su ne vienu elitiniu flamenko šokėju, kuriuos šiandien gali laikyti savo bičiuliais.

„Flamenkas yra ne tik šokis, bet ir gyvenimo būdas – mąstysena, elgsena, laisvalaikis, netgi maistas. Jeigu nori tapti išties profesionaliu šokėju, turi atsiduoti flamenko sūkuriui ir leisti jam tapti dalimi tavęs. Todėl mokiausi ne tik per pamokas, bet ir už šokių studijos ribų. Svarbios buvo ne vien techninės šokio pamokos, bet ir gilūs pokalbiai su flamenko profesionalais, vykdavę užvėrus studijos duris, – atskleidžia K. Daukšienė. – Flamenkas – ne toks šokis, kurį galima išmokti tiesiog užsirašius į kursus. Jo mokomasi ir kasdieniame gyvenime, klausantis iš lūpų į lūpas šokio profesionalų perduodamos išminties. Šie pokalbiai su flamenko elito atstovais, bendraujant tarsi būtume seni draugai, man be galo įsiminė.“

Scena: Ispanijoje Kristė pasirodydavo gatvėse ir specialiuose flamenko baruose, vadinamuosiuose tablao. / K. Daukšienės asmeninio archyvo nuotr.

Koją kišo gymis

Praėjus dvejiems intensyvių pamokų metams, flamenko mokytojai K. Daukšienę pradėjo skatinti rengti savo pasirodymus. Vis dėlto, matydama, kokio aukšto lygio profesionalai šoka Ispanijoje, Kristė toliau tobulino savo įgūdžius.

Galiausiai, praėjus trejiems metams nuo pamokų Sevilijoje pradžios, ji ėmė koncertuoti. Su draugų grupe pašnekovė pasirodydavo tiesiog gatvėse, kuriose ugningu šokiu traukdavo vietinių ir turistų dėmesį.

Kristė koncertuodavo ir specialiuose flamenko baruose, vadinamuosiuose tablao. Šiuose baruose, išsiskiriančiuose viduryje esančia scena, aplink kurią sustatyti staleliai, vakarais galima pamatyti profesionalių flamenko šokėjų pasirodymų, kartu ragaujant tradicinių ispanų virtuvės valgių. Pasak pašnekovės, tablao veikia tik per flamenko pasirodymus, kitu laiku į juos nepavyks užsukti išgerti ar užkąsti.

„Šokant flamenką Ispanijoje galima pakankamai užsidirbti, tačiau tam reikia turėti ne vieną pajamų šaltinį – ir koncertuoti, ir vesti pamokas. Įdomu, kad iš pasirodymų gatvėje uždirbdavau netgi daugiau nei pasirodydama baruose. Matyt, tiesiog gatvėje atliekamas flamenkas praeiviams palieka didesnį įspūdį, tad jie artistams atsilygina dosniau, – apie šokėjo kasdienybę pasakoja Kristė. – Koncertuojant tablao, reikėdavo ne tik dėl pasirodymo susitarti su baru, bet ir jį išreklamuoti, kad žiūrovai susirinktų į tave pažiūrėti. Tad turėdavome ne tik repetuoti, bet ir spausdinti skrajutes, jas iškabinti visame mieste, dalyti praeiviams. Aukšto lygio šokėjų Ispanijoje yra nemažai, tad privalai sugalvoti, kaip išsiskirti, atkreipti į save dėmesį.“

Įprasta, kad flamenką šoka juodaplaukės tamsaus gymio ispanės. Kaip Ispanijoje žiūrima į šį šokį atliekančią lietuvaitę? Pasak K. Daukšienės, nemažas ispanų flamenko mokytojų pajamų šaltinis yra užsieniečiams vedamos pamokos. Tad mokinių iš įvairių šalių laukiama išskėstomis rankomis. Vis dėlto, norint ne tik išmokti šio šokio subtilybių, bet ir profesionaliai dirbti, šviesūs plaukai, melsvos akys ir akcentas kalbant ispaniškai ima kišti koją.

„Norint dirbti aukšto lygio flamenko bare, lietuviška išvaizda išties sunkina galimybes čia patekti. Be to, kadangi flamenkas kilęs iš romų, dalis tablao pirmenybę teikia šios tautybės šokėjams, kurie flamenko bendruomenėje laikomi elitiniais. Vis dėlto, jei atlaikai pirminį spaudimą, vėliau apie tave sprendžiama pagal profesionalumą. Jei neturi tradicinių ispaniškų bruožų, tačiau labai gerai šoki, galiausiai vis vien pavyks įrodyti savo vertę ir patekti į norimas pasirodymų vietas. Tačiau pačioje pradžioje tikrai būna kandesnių komentarų ir neigiamo požiūrio“, – atskleidžia ji.

Žvelgia prieštaringai

Nors flamenkas laikomas tradiciniu ispanišku šokiu, pasak K. Daukšienės, jis kilęs iš Indijos romų, kurie į Ispaniją atkeliavo XV a. Taip pat šiuolaikiniam flamenkui įtaką padarė maurų, graikų, prancūzų, Afrikos ir Pietų Amerikos kultūros.

Pašnekovės teigimu, flamenką kaip Ispanijos šokį užpatentavo diktatorius Francisko Franco, kuris iš tikrųjų negerbė flamenko bendruomenės ir engė romų kilmės asmenis. Tačiau pamatęs, kad flamenkas gali padėti į šalį privilioti daugiau turistų, diktatorius pasitelkė šį šokį viešųjų ryšių kampanijai, siekdamas pritraukti į Ispaniją naujų investicijų.

Kristė atskleidžia, kad prieštaringas požiūris į flamenką Ispanijoje  išlikęs iki šių dienų. Įsikūrusi pietinėje šalies dalyje, pašnekovė jautė didelį susidomėjimą flamenku. Tačiau per „Erasmus“ studijas gyvendama Madride lietuvė apie šį šokį ir jo bendruomenę girdėjo nemažai neigiamų komentarų. Pasak jos, Ispanijoje romų bendruomenė vis dar yra nemažai diskriminuojama, o kadangi su ja siejamas flamenkas, neigiamai žiūrima ir į jį.

„Keista – nors flamenkas yra vienas labiausiai atpažįstamų Ispanijos kultūrinio paveldo elementų, pačioje Ispanijoje juo nelabai žavimasi. Netgi aukšto lygio flamenko profesionalai man yra prisipažinę jaučiantys tam tikrą diskriminaciją“, – stebėjosi pašnekovė.

Nors flamenkas yra vienas labiausiai atpažįstamų Ispanijos kultūrinio paveldo elementų, pačioje Ispanijoje juo nelabai žavimasi.

Svarbiausia – improvizacija

Anot K. Daukšienės, šokant flamenko labai svarbu improvizuoti, būtent todėl sunku jį tobulai išmokti. Per pasirodymus flamenko šokėjai daug improvizuoja, čia ir dabar reaguodami į gyvai skambančią muziką.

„Prieš koncertą šokėjas gali su muzikantais susitikti iki pasirodymo likus vos penkioms minutėms, kadangi kai kurie tablao barai neleidžia atsivesti savo grupės. Nežinai, ką ir kaip gros muzikantai, gali tik susitarti, kad nori šokti tam tikru flamenko stiliumi, ir minimaliai aptarti pasirodymo struktūrą. Tarkime, norėtum, kad pradžioje dainininkas sudainuotų du posmus, o tada skambėtų gitaros solo. Dažnai muzikantai pamiršta, ko jų prašei, tad privalai čia ir dabar prisitaikyti. Kadangi flamenko šokėjas turi visą laiką bendradarbiauti su muzikantais ir į juos reaguoti, per pasirodymą jis dažniausiai būna labiau pasisukęs į grupę, o ne žiūrovus, – aiškina Kristė. – Dėl nuolatinės improvizacijos šokėjai niekada nešoka to paties šokio. Tad, net jeigu tablao bare tą vakarą keliskart pasirodo ta pati trupė, visi pasirodymai bus skirtingi.“

K. Daukšienė pasakoja, kad flamenko šokėjos visada šoka su ilgu sijonu, retais atvejais dėvi kelnes. Egzistuoja daugiau kaip dešimt flamenko stilių, prie kurių reikia priderinti atskirą aprangos spalvinę gamą.

Dažniausias, stereotipinis, šokėjų pasirinkimas – sijonas ir palaidinė ilgomis pūstomis rankovėmis. Populiaru dėvėti specialias prijuostes ir ant kaklo ryšėti skareles, susegtas sage. Dar vienas svarbus atributas – tinklinės pėdkelnės ir specialūs flamenko bateliai mediniu kulnu, ties pirštų galiukais ir pakulne pakalti vinimis. Flamenko šokėja neįsivaizduojama be gėlių plaukuose, auskarų ir ryškaus makiažo. Svarbiausias šukuosenos elementas – ilga kasa ar pakelta ir surišta plaukų uodega, tad visos profesionalios flamenko šokėjos augina ilgus plaukus.

K. Daukšienės asmeninio archyvo nuotr.

Populiarina Lietuvoje

Penkerius metus Sevilijoje gyvenusi K. Daukšienė į Lietuvą sugrįžo per pandemiją. Tuo laikotarpiu gyvenimas Ispanijoje ilgam buvo sustojęs, uždrausta koncertuoti ir šokti baruose ir gatvėse, vienu metu netgi nebuvo leidžiama vienam repetuoti studijoje. Negalėdama dirbti, Kristė svečioje šalyje pasijuto nesaugiai ir nusprendė grįžti į gimtinę.

Nors grįžo trumpam, Lietuvoje gyvena jau ketvirtus metus. Šiuo metu pašnekovė, būdama pirmoji profesionali flamenko šokėja Lietuvoje, visoje šalyje veda individualius šio šokio seminarus ir reguliarias pamokas studijoje.

„Gyvendama Ispanijoje labai troškau koncertuoti ir šokti scenoje. Sugrįžusi į Lietuvą supratau, kad šiuo metu man labiau patinka mokyti kitus. Tad gimtinėje kol kas nekoncertuoju, bet neatmetu galimybės tai daryti ateityje. Tiesa, stabdo vienas dalykas – Lietuvoje nėra muzikantų grupės, kuri gebėtų gyvai improvizuoti su flamenko šokėjais. Nors esama muzikantų, kurie atlieka tokio stiliaus muziką, pasirodymas kartu su šokėjais yra visai kas kita. Kaip minėjau, flamenkas yra paremtas improvizacija ir turi būti atliekamas gyvai su dainininku, gitaristu ir vadinamuoju palmero – žmogumi, kuris plojimu palaiko ritmą. Pagal garso įrašą šokti nenoriu, nes tai toli gražu ne tikrasis flamenkas“, – paaiškina ji.

Kristė džiaugiasi, kad lietuviai domisi flamenku, nors šis šokis ir ne toks populiarus kaip solo latino šokiai ar šiuo metu išpopuliarėjęs ant stulpo šokamas pole dance. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad Vilniuje vis dar veikia ir flamenko mokykla, kurioje paauglystėje ji pati žengė pirmuosius šokio žingsnius. Tai rodo, kad susidomėjusių flamenku netrūksta, nors ir nėra labai daug.

„Įtariu, kad flamenką iš prigimties santūrūs lietuviai ne taip mėgsta, nes jis reikalauja nebijoti laisvai reikšti emocijų, tiesiog sproginėti jomis. Tai šokis, kuriam turi visiškai atsiduoti ir šokdamas drąsiai atskleisti savo jausmus. Susikausčiusiems lietuviams tai padaryti sunkoka, tad jie mieliau renkasi ne tokius ugningus šokius, – svarsto pašnekovė. – Vis dėlto manau, kad flamenko banga dar atkeliaus į Lietuvą. Džiaugiuosi jaunąja karta, kuri domisi savo vidumi, mokosi atpažinti ir sveikai išreikšti emocijas. Emocinį intelektą ugdantys jauni žmonės nebebijo savo emocijų, ne tokie susikaustę, tad ateityje galbūt drąsiau rinksis flamenką, kurį šokant galima puikiai save išreikšti“, – viliasi Kristė.