Juokas lietuviams padėjo išgyventi pabėgėlių dalią

  • Teksto dydis:

"Ir vis dėlto – juokimės!" – rašė feljetonininkas Pulgis Andriušis 1946 m., lietuviams gyvenant karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. Sunku patikėti, tačiau net skursdami, alkani ir sutrikę išeivijos lietuviai neprarado humoro jausmo, leido satyrinius leidinius, piešė karikatūras.

Taigi koks buvo žmonių be vietos, dar vadinamų dipukais (angl. displaced persons), humoras, kokios temos ir problemos vaizduotos karikatūrose ir kas buvo jų kūrėjai?

Kasdienybės atspindys

Vakarų šalyse karikatūrų tyrimai populiarūs, o Lietuvoje į šiuos esą menkaverčius ir nekilnius vaizdus ilgai nekreipta dėmesio. Pirmoji į juos atsigręžė menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Rasutė Žukienė, kai jai į rankas pateko rašytojo Broniaus Kviklio surinktas gausus ir istorikų beveik netyrinėtas humoristinių žurnalų rinkinys "Tremties humoras".

"Iš prieškarinės Lietuvos atsinešę jau susiformavusią humoro – rašytinio ir pieštinio – tradiciją, Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose susibūrę rašytojai, dailininkai, teatralai gana sėkmingai bandė juoktis net tada, kai iš tiesų buvo rimtas pagrindas liūdėti, ir taip sušvelninti gana šiurkščią išeivišką realybę, – teigia profesorė. – Vokietijos išvietintų asmenų stovyklų spaudos karikatūros yra vienas šaltinių, galinčių vaizdžiai papasakoti apie lagerių kasdienybę, dipukų požiūrį į save ir į kitus."

Pirmasis lietuvių išeivių humoristinis leidinys buvo 1945 m. rudenį pasirodžiusios "Špilkos" – keli spausdinimo mašinėle išspausdinti lapai su humoristiniais tekstais. Iš viso 1945–1948 m. Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose leista daugiau kaip dvidešimt humoristinių leidinių: "Dievo paukštelis", "Pro plyšį", "Svirplys", "Valio", "Prošvaistė", "Menkės balsas", "Vapsva", "Piela" ir kt.

"Dievo paukštelyje" rašoma: "Sveiki sulaukę Pirmo balandžio, be arielkėlės ir be skilandžio", "Pašvaistėje" – "Sveiki sulaukę naujų spekuliantų."

"1946–1948 m. beveik kiekvienoje lietuvių karo pabėgėlių stovykloje Vakarų Vokietijoje buvo leidžiamas humoristinis leidinys, daugiausia (net trylika) leista 1946 m. Nuo 1947 m., Vakarų pasauliui atvėrus vartus ir lietuviams pradėjus emigruoti iš Vokietijos, leidinių mažėjo, o po kelerių metų bet kokia dipukų kultūrinė veikla nuslopo, – pasakoja prof. R.Žukienė. – Daugelis leidinių buvo leidžiami vienus ar dvejus metus, vėliau keitėsi pavadinimai arba iš viso jų nelikdavo."

Pagal skonį ir galimybes

Išvietintųjų humoristiniai leidiniai buvo itin skirtingi. Vienus sudarė vos keli pavieniai puslapiai be iliustracijų ar su keliais mėgėjiškais, pieštukais pieštais piešiniais, kiti spausdinti spaustuvėse su profesionaliomis iliustracijomis.

Mokslininkės teigimu, solidžiausias išeivių žurnalas buvo "Dievo paukštelis", leistas 1946–1949 m. 1955-aisiais jis atgimė JAV, tačiau čia išleistas vos vienas jo numeris. "Dievo paukštelio" sumanytojas – leidėjas Juozas Sodaitis, redaktoriai – rašytojas ir dailininkas Pulgis Andriušis, humoristas Albinas Valentinas, taip pat bendradarbiavo žurnalistas Algirdas Gustaitis, Kauno meno mokyklos auklėtinis Povilas Osmolskis, kuris buvo aktyviausias karikatūrų piešėjas Vokietijoje.

Kitas aukštos kokybės išeivių leidinys – "Dypukas", kuriame estetika, profesionalumu išsiskiria Mykolo Paškevičiaus piešiniai. Šis baltarusių kilmės dailininkas per karą pabėgo į Lietuvą, vėliau kartu su lietuviais apsigyveno perkeltųjų asmenų stovyklose ir pasiekė Ameriką. Žurnalui taip pat piešė žinomas dailininkas Vytautas Kasiulis, tačiau jo pasirašytų karikatūrų palyginti nedaug, Borisas Borjeras, Ona Dokalskaitė-Paškevičienė ir kiti dailininkai, kurių neįmanoma nustatyti, nes jų kūriniai nepasirašyti.

Žodžio laisvė ir cenzūra

Mokslininkės teigimu, pirmuosiuose išeivių humoristiniuose leidiniuose, lyginant su vėlesniais, buvo mažiau piešinių, bet daugiau kandžių tekstų, eilėraščių apie sunkų išeivių gyvenimą, buitį. Pavyzdžiui, "Dievo paukštelyje" rašoma: "Sveiki sulaukę Pirmo balandžio, be arielkėlės ir be skilandžio", "Pašvaistėje" – "Sveiki sulaukę naujų spekuliantų".

"1945–1946 m. dažniausia humoristinių piešinių tema buvo vargana pabėgėlio buitis, maisto ir drabužių trūkumas, 1946–1947 m. – emigracijos problemos, vadinamieji skreningai, kai asmenys buvo tikrinami, ar juos galima įsileisti į Vakarų pasaulį, taip pat įsivaizduojami kitų šalių, dažniausiai Amerikos, vaizdai", – komentuoja prof. R.Žukienė.

Jos teigimu, namus praradusiems pabėgėliams buvo itin svarbus išlikimas, trūko būtiniausių daiktų, maisto. Situaciją šiek tiek lengvino amerikiečių šalpa: labdaros paketėliai ir amerikietiški konservai buvo mėgstamas karikatūristų objektas. Dažnai pagarbiai minimos, vaizduojamos tarptautinės šalpos organizacijos, ypač UNRA, kuri pristatoma kaip geradarė, saulutė, močiutė ir t.t.

Išeivijos leidiniuose buvo ir draudžiamų temų. "Visi žurnalai turėjo atlaikyti sąjungininkų cenzūrą. Buvo negalimos tokios temos kaip sąjungininkų laimėtojų elgesys, sovietų vykdoma repatriacinė agitacija grįžti, 1948 m. valiutos reforma, spekuliacijos juodojoje rinkoje, daiktų mainai, – pasakoja tyrėja. – Taip pat mažai piešinių kultūros ir dorovės temomis. Nebevaizduotos ir prieškariu satyros leidiniuose populiarios žmonių bendravimo ydos, moterų ir vyrų santykiai, flirtas."

Tautiečio įvaizdis

Anot mokslininkės, daugiausia buvo gvildenamos socialinės temos – buitis, šalpa, darbas, emigracija, bet karikatūros beveik visada turėjo politinį atspalvį. Lietuvių politinės karikatūros išsiskiria ryškiu atvirumu ir angažuotumu. Humoristiniuose piešiniuose visas dailininkų satyros karštis nukreiptas į du pagrindinius Antrojo pasaulinio karo kaltininkus – Staliną ir Hitlerį.

Prof. R.Žukienė užfiksavo, kaip keitėsi ir paties dipuko paveikslas. Iš pradžių dipukas vaizduojamas nuskurdęs, bet linksmas vaikinas, vėliau – bėgantis nuo Stalino, išsigandęs ir sutrikęs žmogus, Vokietijoje įtarinėjamas nusikaltimais, arba taikus geruolis, panašus į angelą. Persikėlęs į Ameriką lietuvis jau vaizduojamas kaip prasigyvenęs agresyvokas tipas, ginantis savo namus ir savo teises.

Menotyrininkė įsitikinusi, kad karikatūros iki šiol atlieka svarbų vaidmenį visuomenės politiniame ir socialiniame gyvenime. Šiuolaikinius menotyrininkus taip pat vis labiau domina ne tik aukštos meninės vertės kūriniai, bet ir nenudailinti, iš pažiūros kuklūs, paskubomis piešti darbai – kasdienybės istorijos liudininkai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Netektis: mirė teatro aktorė, teatrologė, diktorė D. Rutkutė
    Netektis: mirė teatro aktorė, teatrologė, diktorė D. Rutkutė

    Eidama 98 metus šeštadienį mirė lietuvių teatro aktorė, teatrologė, televizijos ir radijo diktorė, laidų vedėja Dana Rutkutė, pranešė LRT Radijas. ...

    4
  • E. Stancikas: beprasmiai planai ir šūkiai tolina nuo kūrybos esmės
    E. Stancikas: beprasmiai planai ir šūkiai tolina nuo kūrybos esmės

    Nacionalinis Kauno dramos teatras šį rudenį pradeda 100-ąjį kūrybinį sezoną. Teatro vadovą dr. Egidijų Stanciką tai nuteikia pakiliai, – ruošiamasi naujoms premjeroms, trupę papildo jauni aktoriai, bet kartu nuotaiką drumsčia t...

    3
  • Raudondvario pilyje – paroda „Netikėtasis Dali“
    Raudondvario pilyje – paroda „Netikėtasis Dali“

    Penktadienio vakarą Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje atidaroma paroda „Netikėtasis Dali“ . Modernaus šokio teatras „Aura“ šios parodos atidarymo metu pristatys savo performansą. ...

  • Mama, tėtis ir „Koncertas“ kultūros centre
    Mama, tėtis ir „Koncertas“ kultūros centre

    Menas ir rafinuotos pramogos – šie raktažodžiai galėtų glaustai apibūdinti "Autoportreto" rubrikos menininkę – iliustratorę, tekstų autorę, parodų kuratorę Juliją Račiūnaitę. Ironija, būdinga kūrėjos darbams, tai ...

  • Duonos žygis – su istorija, gandrais ir indėnais
    Duonos žygis – su istorija, gandrais ir indėnais

    Žolinčių akademijos vadovė ir sveikos gyvensenos propaguotoja, buvusi kaunietė Danutė Kunčienė liko ištikima savo veiklai ir gimtajame pajūryje. Čia jos iniciatyva kasmet organizuojami Duonos žygiai praplečia žinias apie tradicinį Duonos k...

    1
  • Apie J.S. Bacho muziką ir šešėlius
    Apie J.S. Bacho muziką ir šešėlius

    Jei reikėtų įvardinti kūrinį violončelei, kuris iš esmės reprezentuotų šį instrumentą – neabejotinai tai būtų Johanno Sebastiano Bacho Siuitos violončelei, kurių jis sukūrė šešias. Šiuos, prieš 30...

  • Ciuriche rasti A. de Saint-Exupery piešiniai „Mažajam princui“
    Ciuriche rasti A. de Saint-Exupery piešiniai „Mažajam princui“

    Šveicarijos šiaurėje rasti iki šiol specialistams nežinomi prancūzų rašytojo Antoine'o de Saint-Exupery (Antuano de Sent Egziuperi) piešiniai jo knygai „Mažasis princas“ (Le Petit Prince), praneša ...

  • Kauno fotografijos galerija – atvira erdvė kūrėjų idėjoms
    Kauno fotografijos galerija – atvira erdvė kūrėjų idėjoms

    Kauno fotografijos galerija yra viena iš tų ekspozicinių erdvių mieste, kurioje rengiamos ne tik lietuvių, tačiau ir užsienio šalių fotomenininkų parodos, dėmesį atkreipiant ir į jaunosios kartos kūrėjus. Toks pavyzdys – neseni...

    1
  • Parodoje – fotografo ir tapytojo kūrybinis dialogas
    Parodoje – fotografo ir tapytojo kūrybinis dialogas

    Fotografas Remigijus Treigys ir tapytojas Eimutis Markūnas sujungė bendras jėgas kūrybiniam dialogui "Integracija". Vienoje erdvėje eksponuojama spalvinga, gestinė tapyba integruojasi į monochrominę fotografiją, kuri, savo ruožtu, atkartoja...

    5
  • Kultūros piligrimai traukia į purpurinius Anykščius
    Kultūros piligrimai traukia į purpurinius Anykščius

    „Sveiki, kultūros piligrimai!“, – taip vakar į Anykščius susirinkusius 12-ojo nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ svečius, atlikėjus ir žiūrovus sveikino vienas festivalio organizatorių, menotyrinink...

Daugiau straipsnių