„Jų“ papročiai

„...Dabar atsitiko taip, kad gyvenu pas „juos“. Tarp „jų“. Tai yra emigracijoje ...>. O tai ne tas pat, kas būti pasaulio piliečiu (šito dar ilgai mums neleis). Nors nuo „jų“ manęs nebeskiria ne tik ideologija, bet ir fizinis-geografinis atstumas, vis tiek vadinu juos „jais“ ...>. Man „jie“ – tai atsiribojimas. Tai kerštas. Tai baimė be ženklo pradingti svetimųjų jūroje. Čia emigracijoje, negaliu atsispirti jausmui, kad susitapatinti su „jais“ reikštų prarasti savyje kažką labai svarbaus – tikriausiai tėvynę“ (p.7), - rašo P.Pukytė knygoje „Jų papročiai“.

Neseniai pasirodžiusi P.Pukytės knyga atsirado neforsuojant - nurodoma, kad ji sudaryta tekstų, publikuotų 2003-2005 metais www.omni.lt skiltyje „Paulina Pukytė Londone“, pagrindu. Kitaip tariant, knyga nebuvo specialiai rašoma, bet evoliucionavo, susidėliojo netyčia (kaip kad dabar yra labai populiaru: rašyti apie šį bei tą, spausdintis, o paskui visa tai sudėti į knygą ir pristatyti kaip naują kokybę).

Knyga – situacijų fragmentai, minčių nuotrupos, asmeninio gyvenimo epizodai, kuriami intelektualios, ironiškos, pastabios menininkės. Londone ir Vilniuje gyvenanti ir dirbanti P. Pukytė brūkšteli kasdienių situacijų kontūrus, nesiekdama suteikti jiems stabilumo, bet sukurdama pulsuojantį, gyvą tvarinį, kurio ribos plečiasi ir traukiasi: britų kultūra atskirai, lietuvių ar afrikiečių kultūra britų kultūroje; kultūrų sintezė ir gyvo žmogaus autentika, prasimušanti pro visus globalaus ir tariamai vientiso pasaulio audinius. Neabsoliutinama. Ironizuojami ir britai, ir naujieji europiečiai – lenkai, ukrainiečiai, lietuviai.

Fragmentiškai, neįkyriai ir žaismingai aprašydama viešojo transporto, maitinimo įstaigų, teismų ypatumus; komunikavimo būdus, buities įpročius ir papročius, autorė atranda spalvingą Londono pasaulį bei prisikasa iki vidinių „visuomenės deformacijų“: aptinkama kultūra be iššūkių, sykiu reikalinga sukrėtimo; su giliomis tradicijomis; ir uždara, ir multikultūrinė; stokojanti savikritiškumo... Bet tai ne kritika, o impresijos Londono tema.

„Visi Europos miestai atrodo kaip Ryga“ (p.67), - rašo autorė, bet - „tik dabar, po šitos priverstinės kelionės, iš tikrųjų suprantu, kokiame milžiniškame plote yra išplitęs Londonas ...> Nes tik iš arti tas miestas yra didelis. O iš toli jis atrodo visai mažytis“ (p.77). Taip ji tarytum apibendrina patirtį, įgyjamą svetur; ne per atstumą, o verdant tame pačiame katile, gyvenant tame pačiame mieste, o gal ir name.

„Jų papročiai“ – ne sunkioji literatūros artilerija, o tiesiog kultūringi laisvalaikio skaitiniai, kurių autorė ir pagrindinė veikėja, savimi pažyminti atrastas erdves, prisipažįsta esanti kitokia. Naudodamasi savo kitoniškumu, savo „tarybine“ praeitimi P. Pukytė išsikovoja tam tikrą atstumą, leidžiantį vertinti ir atsirinkti. Sykiu ji reiškiasi kaip antimoderni, t.y. pasyvi, nes nekuria ir nesiūlo variantų; ji – stebėtoja, kurios akimis regima dar viena Anglija. Neenciklopedinė.