Santykis su Lietuva
Kaip pastebima leidyklos pranešime spaudai, 1997 m. J. Giedroycui buvo suteikta Lietuvos garbės pilietybė, o 1998-aisiais mūsų šalies valdžia jį apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi, tačiau mūsų šalies skaitytojai iki šiol per mažai žino apie reikšmingas šios iškilios asmenybės pastangas, padariusias įtaką tam, kad Lenkija plėtotų draugiškus strateginės partnerystės santykius su Lietuva, arba apie tai, kodėl taip vertinami J. Giedroyco nuopelnai Lenkijai ir visam Ukrainos, Lietuvos ir Baltarusijos regionui.
„J. Giedroyco įtaka atkurtos Lenkijos politiniam elitui pasireiškė visų pirma užsienio politikos srityje. Pokomunistinės Lenkijos vadovai buvo aršiai kritikuojami J. Giedroyco už vėlyvą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Galimai ir dėl šios kritikos Lenkija buvo pirmoji užsienio valstybė, pripažinusi Ukrainą nepriklausoma valstybe“, – lietuviško leidimo įžanginiame žodyje rašo humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Alvydas Nikžentaitis.
Išskirtinė veikla
Minske gimęs, Paryžiuje miręs J. Giedroycas buvo Lenkijos politikas, teisininkas, publicistas. 1929 m. Varšuvos universitete baigęs teisę, studijavęs istoriją, iki 1939 m. dirbo Lenkijos valdžios įstaigose, diplomatinėse atstovybėse. 1931–1937 m. leido ir redagavo laikraštį „Bunt Młodych“, 1937–1939 m. – žurnalą „Polityka“. 1941–1944 m. tarnavo lenkų Karpatų brigadoje Artimuosiuose Rytuose ir Italijoje. Nuo 1945 m. gegužės dirbo Lenkijos Vyriausybės Londone informacijos ministerijoje.
1946 m. įkūręs leidyklą „Literatūros institutas“, J. Giedroycas iš pradžių Romoje, o nuo 1953 iki 2000 m. Paryžiuje leido įtakingą kultūros-literatūros mėnraštį „Kultura“, nuo 1962-ųjų – žurnalą „Zeszyty Historyczne“ („Istorijos sąsiuviniai“), kuris formavo vadinamąją kultūros politinę liniją: akcentavo stiprų, bet ne nacionalistinį Lenkijos valstybingumą, harmoningus santykius su kaimynais. Jis pats visada pabrėždavo, kad Lietuva yra jo antroji tėvynė, bet Lenkija visada buvo svarbiausia.
Jis turėjo visas valstybės veikėjui būtinas savybes, galima įsivaizduoti aplinkybes, kurios būtų privertusios jį prisiimti aukščiausią valdžią valstybėje.
Žurnalas „Kultura“ turėjo būti vieta, kur būtų galima skelbti kūrinius, diskutuoti aktualiomis temomis, reklamuoti emigrantų menininkus, o Lenkijos ir užsienio skaitytojai galėtų išsakyti savo nuomonę. Darbui jis buvo atsidavęs be kompromisų. „Tai ne žmogus, tai „Kultura“, – apie J. Giedroycą yra sakęs jo kolega, lenkų menininkas, meno kritikas Józefas Czapskis.
„Laisvoji Europa buvo Amerikos valstybės aparato dalis. „Kultura“ buvo kažkas kito, ji egzistavo nepaisant visų sunkumų, prieštaravo to meto papročiams ir vyraujančiai retorikai, ji buvo tarsi maža nepriklausoma valstybė. Taigi, kaip nelaimingas poetas, kuriam gaila, kai jis patenka tarp galingųjų kardų, esu dėkingas J. Giedroycui už tai, kad leido man publikuotis“, – vėliau rašė Czesławas Miłoszas.
J. Giedroyco vadovaujamas „Literatūros institutas“ buvo svarbiausia lenkų emigrantų leidykla. Be tremtyje gyvenančių rašytojų, ji taip pat leido ir šalies rašytojų kūrinius – iš pradžių slapyvardžiais, o vėliau, komunistų represijoms susilpnėjus, jų tikraisiais vardais. Autorių sąraše buvo ne tik lenkų rašytojai, tarp kurių – Cz. Miłoszas, Witoldas Gombrowiczius, Sławomiras Mrożekas, Adamas Michnikas, bet ir kitų tautų atstovai, kurių kūriniai nebuvo leidžiami Lenkijoje, – Albert’as Camus, George’as Orwallas, Simone Weil, Raymondas Aronas, Aldousas Huxley, Andrejus Sacharovas ir kt.
Išskirtinė asmenybė
Knyga „Autobiografija keturioms rankoms“, kurią sudarė Krzysztofas Pomianas, supažindina su J. Giedroyco gyvenimu, politine ir leidybine veikla, jo dalyvavimu istorinės reikšmės įvykiuose ir pažiūromis, ryšiais ir bendradarbiavimu (kartais – nelengvu) su pasaulinio garso literatais, politikais ir visuomenės veikėjais.
1994 m. pasirodžius knygai, Cz. Miłoszas rašė: jos pagrindinis herojus turėjo visas valstybės veikėjui būtinas savybes, galima įsivaizduoti aplinkybes, kurios būtų privertusios jį prisiimti aukščiausią valdžią valstybėje. Tačiau tarnaudamas politinei dorybei, pripažindamas valstybės gerovę kaip aukščiausią tikslą, jis būtų nedvejodamas naudojęs drastiškas priemones.
„Tarsi paminklas būtų prabilęs ir leidęs mums kelias valandas jo klausytis. Aš neabejoju, kad J. Giedroycas yra viena didžiųjų istorinių asmenybių, ir šiandien jam skiriama pagarba yra pelnyta“, – rašė Cz. Miłoszas.
Knygą, kurios leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba, į lietuvių kalbą išvertė vienas geriausių ir produktyviausių lenkų literatūros vertėjų Kazys Uscila.
Naujausi komentarai